Atėjo laikas, noras ir vieta
Pasidalinti savo paklydimais
Gal bus naudinga dvasinė tiesa
O gal tiesiog labai smagus žaidimas
Tai aš buvau, o gal esu, gal būsiu
Gerai kad nežinau labai tvirtai
Tai mano pusrūsiai ir staigiuos griūtys
Gal nesvarbu, bet tai vistiek žiedai
Nevertinkit, nešlovinkit, neteiskit
Tiesiog stebėkite jei norisi žodžiu
Tai aš, tai mes, tai mūsų - nusileidžiu
Tarp jūsų žvilgsnių vėsuma tirpstu
Aš jus myliu, kas dieną kas minutę
Apkabinu visus mieli draugai
Nors nuo pasaulio medžio nusissukęs
Tarnausiu jums pernakt ištikimai
Aš jūsų - vėsų rudenį per lietų
Tarp jūsų aš tesu lengva migla
Kuri uždengia kartais skaudžią tiesą
O kartais puošia laiką svajone...
Toltik kelelis :)
Moderator: Visi tvarkytojai
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Iš kibirkščių vėl dulkės...
Įskilo senas krateris
Ir kibirkštys ugninės
Tūnojusios svaigioj gelmėj
Išlaisvino troškimus
Nusidriekė kraupi daina
Liepsnojančių krūmynų
Karščiu alsuojanti lava
Išlydė duburius smėlynų
Dangus paklaikęs juokėsi
Ir verkė pelenais
O horizontas siautėsi
Nuodingais kamuoliais
Įsisiūbavęs šėlsmas
Nurimo nejučia
Ir krateris numirdamas
Apsigaubė skraiste
2002 m.
Vidus
Šešėliai plaukia vėl žibintų tamsoje
Ir šnaresys be rezonanso sklinda erdvėje
Žvaigždžių šviesa, neaiškūs kontūrai viršum galvų
Ji blausiai atsispindi, pviršiui stingstančių nuo šalčio ežerų
Kristalai tirpsta ant asfalto, ryto drėgmėje
Vėl sukruta garsai, numirę naktyje
Šviesa atskriejusi, pro tirštą šydą debesų
Lėtai susigeria, į niauriai pilkas sienas betoninių pastatų
Dienos nėra, vien debesys bekraščiam danguje
Ir aidas nebegimsta, gatvelėj siauroje
Ant senvagės juoda spalva be atspindžių
Ji siurbia gyvastį iš mirštančių aplinkui ją daiktų
Pati save sudrebina valia
Ir žaibas lūžinėja – sutraiškoma tyla
Kraupus, nepakeliamas švitesys iš aukštumų
Visai kitaip tai atsispindi, bangelėj įsiūbuotų vandenų
2002 m.
Šnarantis miestas
„На небе вароны, под небом манахи
И я между ними, в расшитой рубахи...“
Юрий Шевчук
Kranais pasipuošė atgijęs miestas
Ir nebemato medžių žalumos
Atgulęs ilsisi kreivai ištiestas
Abipus upės srūvančios rudos
Ir nebežino kas per balaganai
Tvirtai suvirino abu krantus
Naujutėlaitis tiltas žaviai
Susmigo į atšilusius šlaitus
Ir pirštai betoninio šilto ryto
Sugniaužę laikė dulkėse mane
Aš ne iš tokio molio nulipdytas
Springstu stiklu sudužusiam lange
Sudėtos plytos nutepliotos gaiso
Saulėlydžio pasruvusio spalvos
Iš gilumos į dangų kėlė baisų
Stogelį bokšto iš suplėšytos skardos
Jauna virėja pamiršta likimo
Prie tilto traukė su mintim prasta
Kažkas paguosti ją kvailai mėgino
Ir baigėsi ši pasaka liūdna
Naktis išaušo paslaptingai tyliai
Pamiršo vakaro lengvas raudas
Ir troleibusas apmirė nebyliai
Ramiai išklausęs valkatų maldas
Alsavo miestas žiburių taškučiais
Lingavo skulptorių darbai rimti
Ir po suoliuku virpančiais nagučiais
Maža pelė dalinos mirtimi
Žibėjo žalios katiniškos akys
Iš skersgatvių akligatvių tamsių
Ir bastėsi šunėkas pasimetęs
Tarp tūkstančio sumišusių kvapų
Nešiojo vėjas popieriaus skiautelę
Po parkus ir alėjas pamirštas
Šešėliai gaubė miegančią senelę
Sapnuojančią praėjusias dienas
Bažnyčių bokštai, varpinės ir navos
Pridusę halogenų šviesoje
Žvilgsnius pagavo ir save kamavo
Pamiršę, kad dainuoti jų dalia
Šalia šiukšlyno snaudė sudarkyta
Išniekinta gyvenimo diena
Atėjęs rytas žadins nebe šitą
Skaisčiu žvilgsniu vėl žvelgs į mus nauja
Be pavadinimo
Kodėl kodėl, tave prisimenu vėl
Kodėl kodėl, tu mano laimė, kodėl
Kodėl svaigstu, putotuoju aš alum
Kodėl degu, žaliai geltonu dangum
Ir tie draugai, mani bepročiai draugai
Jie be manęs, ir be tavęs žengs ramiai
Atėjo rytas, numirs juodasis dangus
Ir prasiskleidęs, lynos vėl šiltas lietus
Ir užsidarė, balti raudoni langai
Ir papilkėjo, mūsų laimės namai
Ir mano viešpats, apsvaigęs nuo sutemų
Paleido vėjais, per daug bepročių dainų
Ir mes visi, ugnies ir gaisro nakty
Rusenom, tarsi, žarijos vilty
Sugavom laimę, ir savo viltį rytoj
Tekėjo upės, ištvinę sielos vagoj
Ir rimo krantas, nuo degančių vandenų
Sugrįžo aidas, iškrito daug klausimų
O mes visi, plasnojome sūkury
Ir gaudėm jus, ir dar kitus pajūry
O spindulys, ir vėl nutvilkė mane
Ir apsvaigau, lyg begaliniam sapne
Ir vėliai ji, atėjo čia pas mane
Virpėjo ji, manam rasotam delne
Ir biro vėl, tas spindulingas dangus
Ir praeitis, sugrįžo su klaidomis
Atgijo vėl, manieji baimės jausmai
Ir ateitis, surizgo tarsi sapnai
Virpėjo ji, nuo keistokų vilčių
Ir juokėsi, iš klaikiausių minčių
Sustingo vėliai, akmens tašyto veidai
Gulėjo jie, mirties ištroškę kalnai
Girgždėjo lovos, ir kojos supos lėtai
Klajojo juokas, girtais kolegų veidais
Ji nenorėjo, kankint savęs ir kitų
Bet nemokėjo, širdies klausytis aidų
2003 m. birželis 29 d. 04:xx – 2003 m. birželis 30 d.
Sansaros karpinys
Lėtas saulėlydžio vystantis kraštas
Apsuptas melsvo pablyškusio rašto
Slenka į nebūtį tirpsta it vaškas
Senis pamiršta, kad grįžta iš pašto
Stebi aklai, nesuvokdamas mąsto
Dūla prie kojų dulkinas rąstas
Griebiasi kartais dar veikiančio mato
Bet vėl save jis bejėgį pamato
Sėdasi lenkiasi, pasemia žemės
Varto tarp pirštų geltonas smilteles
Blyksteli akys, suspindi troškimai
Svyra pavargę nuo skausmo kilimai
Numeta savo sušiurusią naštą
Pakelia galvą ir apžvelgia kraštą
Įkvepia dulkino užkampio oro
Bando suprasti ko gi jis nori
Batsiuvo tarnas duris atlapojo
Padvelkė vėjas ir nusikvatojo
Dulkės pakilę džiaugsmingai skrajojo
Senis sušalęs į tamsą vėpsojo
Ašaros skausmas ir džiaržgiantis juokas
Riksmas mirimas ir pyktis putotas
Parbloškė valkatą, išmušė šluotą
Graibė jisai savo palikto luoto
Rado, sustingo, kupra vėl sulinko
Stojosi kojos jo virpčiojo linko
Šildė ir žeidė, kuprinė beveidė
Traukė kitur, savo lemtį vis keikė
................. – 2003 m. liepos pirma diena
Prieš viduržiemio saulėtaką
Boluoja šerkšnas ant pušų šakų
Garsai sruvena iš jaukių namų
Žara už miško – paukštis pasitinka ją
Padangė spindi mėliu prieš mane
Metalo skimbčiojimas
Žiba metalas, spindi plytelės
Mindžioja kojos purviną būtį
Žengia benamiai, verkia bedalės
Geriau jau žūti nei šitokiu būti
Prastas troškimas, lengvas likimas
Tinstantis vėjas neša mus spėriai
Kas atsitiko? Vergas sukliko
Kur šeimininkas bastosi vėliai
Augo raudonas, nerimo voras
Tinklą numezgęs budriai sustingo
Laime aptekęs ten žaidė noras
Nebesuprato kodėl aptingo
Keitėsi dienos ir mėnesienos
Žvelgė nutolę vienišas veidas
Slinko gyvenimas įprastos hienos
Džeržgė ir skilo laužiamas kaulas
Keitėsi pykosi vientisas vaizdas
Skimbčiojo auksas mano kišenėj
Plyšojo prakeiksmus nirštantis velnias
Merdėjo dulkinas kaimas pievelėj
Ties horizontu sklaidėsi nerimas
Nešė išlaisvintą žemišką upę
Jūroje skendo degantis vabalas
Bangos putodamos vijosi musę
Mėnuo išlindo, žvilgsnis sustingo
Žvakė plazdėjo, tyliai be vėjo
Rožės pravirko, rasą surinko
Pabust nenorėjo, žali lapai žvilgėjo
2003-06-30 2003-07-01
Mirguliavimas
Suspindo prakaito lašai delne
Vėl pastebiu atgyjančią tave
Nustojo laikrodis tiksėti palubėj
Įstringa žodis aidintis manoj gerklėj
Aš atsijungiu, aš sklandau toli
Nebematau tavęs, veikėjai jau kiti
Nutolsta tai, aš vėl sukuosi sūkurį
Savų minčių, kurių sutramdyt negali
Atsklinda žodis aidu manyje
Jis sujaukia pasaulį viduje
Apsidairau aplink, keistai žiūri
Kur dingęs aš buvau, suprasti negali
Sugrįžus iš paradų
Nešė lietūs troškimus, atvirą audrą
Krito pilkas likimas, žadantis skausmą
Stingo rankos godžiai užspaudusios žaizdą
Daktarai neskubėjo nutraukti šią laidą
O pro šalį lingavo vėliavų maršas
Tepė grindinio akmenis purvinas faršas
Būgnas gaudė nelaimę, vaitojo trimitas
Kažkas pametė laimę, o rado granitą
Atsibudęs pilietis spoksojo į gatvę
Gaudė virpesius tyliai tirpstančio dagčio
Jautė musę rėpliojančią pirštų galiukais
Ir tikėjo, kad myli tėvynės likučius
Senių ordinai žiba pajuodusiom rūdim
Melas, meilė ir vargas paviršiui jų glūdi
Neatspindi jie žėrinčios rytdienos saulės
Ir galbūt visa tai tik mažytė apgaulė
Nesklandus
Temsta per greit, blėsta žaros,
Medžių šakos nukarę,
Viskas po truputį šąla,
Miegas ateina per ledą.
Kelias per ilgas, sunkus, per lygus,
Ledas ant upės skaidrus, stipriai įšalęs,
Matosi dugnas grubus,
Vėliai suklupęs ne ten kur esu, kažkam pasidavęs.
Kailis avies šildo kūną - tai melas,
Kūnas netenka jėgų - greitai galas.
Jau visiškai nešviesu, leidžiasi snaigės ant kelio,
Gula lėtai ant pečių, turbūt jau sušalęs.
Šalčio pajaust negaliu, kaupiasi svajos,
Sukasi viskas ratu, ir bloga ir gera.
Viską ramiai palieku, jau nebenoriu, nereikia
Ir po truputį atvėsęs garas sklaidosi greitai.
Mėnesiai lėks greit žiemos,
Ištirps pavasarį ledas,
Kūnas sušalęs su lytimis
Nuplauks link kanalo.
Katuri
Mes sėdėjom prie stalo, keturi angelai
Blaškės žvilgsniai sutrikę, virpėjo delnai
Du mylėjo viens kitą, kiti du kitus
Servetėlės išskyrė rasotus takus
Slinko temos ir džiaugės kiekvienas savu
Jautė šilumą kūnų ir kojas kėdžių
Slėpė mintį ir suko į šalį akis
Tarp šviestuvų plasnojo šviesi ateitis
Gaudė taurės lašus, o klientai kampus
Kažkas valgė omletą prie stalo blaivus
Padavėjos nešiojo bokalus tuščius
Veidrodinės vitrinos dubliavo jausmus
Liejo raudą netikrą, girta pop žvaigždė
Supo žiedlapį tyliai, nuvytus gėlė
Vazoje krištolinėj, kalkių krito lietus
Raižinys išorinis žavėjo visus
Pasislinko kėdė ir išnyko kaltė
Ir nukrito sparnai, angelams nelauktai
Sujudėjo džiugus, paprasčiausias žmogus
Skausmo aidas tylus, viską sprendė už mus
2003.06.16
Pro langą
Aplink šviesu, nes lempos žiba kambary
Kodėl tyliu žiūrėdamas pro langą,
Matau save, blausiajam atspindy
Ir suprantu aš sniego paslaptingą dangą.
Jinai šalta, lauke labai tylu
Po ja gėlė spalvotu krištolu pavirsta,
Sugirgžda sniegas po padu
Ir krištoliniai rūmai nebūtin nuvirsta.
Vienišiaus idilija
Iš lėto snaigės krinta upės link
Vanduo vos girdimai sruvena, o aplink
Vien medžiai, apsnigti, tušti
Ir snaigė štai ištirpsta sūkūry
Vanduo skaidrėja, tirpstant sniegui upėje drumstoj
Dangus tamsėja vakarinėj sutemoj
Nubyra sniego šūsnis nuo šakos
Ir laužas spragantis saulėkaitos nebeatstos
Toli tamsu, arti gyvai tamsu
Mėnulis besislapstantis, po klostėm debesų
Tik snaiges krintančias į pelenus girdžiu
Miške, prie upės šąlančios, sapnu tampu
Krintant dideliais kąsniais
Keliu nenuvalytu aš einu
Nebarsto nieks čia smėlio, druskos trupinių
Ir klimpsta batai, sniegas apsemia kelius
Sustosiu, pailsėjus kelias vis lengvesnis bus.
Kažkur žemai, kaimeliai liko purvini
Paguodos ieško viens kitam žmogeliai vieniši
Šiaurinis vėjas sklaido dūmus virš stogų
Nebeskaičiuoja medžiai savo amžiaus valandų.
O nuo kalvos žemyn žiūrėti nuostabiau
Iš čia ir kalno šlaitą stūksantį matau
Nepažinta dar toji atkarpa
Galbūt kraujuojant bus ji įveikta.
Pūga pakilo, uždengė vaizdus
Nebematau nei to kas buvo nei kas bus
Klajoju laukdamas naujų ženklų
Iš išorės ar iš vidaus, nebesvarbu.
Pirmyn į pabaigą
Vėl sujudėjo troškimai
Nuotaikų vėjas sūrus
Ėda jis mano ramybę
Žlugdo rimčiausius planus
Varnų sušiurusios plunksnos
Skleidžia klaikiausius garsus
Pilko dangaus akvarelė
Praskiedžia saulės dažus
Pavydas vėliai pakyla
Pyktis artėja kandus
Buvo giliai uždaryti
Bet jie suranda takus
Šėlsta liepsnoja padangė
Keičiasi mano vidus
Aš uždarysiu šį langą
Bet atsiminsiu vaizdus
Plyšta sutramdytas skliautas
Liejasi šiltas lietus
Tyliai nuplauna į upę
Manojo miesto purvus
Ar pakels?
Viskas liejasi švelnia srove
Nurimsti šiek tiek ryte
Kai prašvinta, atsiranda daug garsų
Jų visų suprasti negaliu.
Šurmuly save vėl pamiršu
Su visais kartu vėl gyvenu
Bet vis tiek kitaip būnų
Prisitaikyti nenoriu, negaliu.
Susimėto varna danguje
Vėjo gūsis parbloškia mane
Atsistoju vėliai netvirtai
Ar pakels mane šitie sparnai.
Ne migla, ne debesys – skaidru
Bet neėra čia saulės spinduliuų
Skausmas susimaišęs su džiaugsmu
Nesuprasi kuo čionai esu.
Kūrinys
Dangus nuostabus, išskleidęs sparnus
Skrendu aš į tylą, bepročiai prabyla,
Žydra neskiesta šiandieninė diena
Susupo į audeklą virpančią tylą.
Išmėtė baltus šilto garo lašus
Supynė, susuko iš vientiso ūko,
Paskleidęs geltonus, beribius pirštus
Be vargo išsklaidė dūmelį kur rūko.
Atslinko naktis ir nurimo širdis,
Žvaigždė suspindėjo, šviesa nutekėjo,
Subadė akis spindulinga lemtis,
Sugrįžti turėjo iš ten kur atėjo.
Planetos keliavo, nebuvo čia melo,
Plytėjo beribė, tuščia begalybė,
Galaktikos seno, vėsiai raibuliavo,
Sustingus didybė, klaiki amžinybė.
2003 m. liepa 1 d.
Stogų bliuzas
Sustingo medžių lapai ir lapija miškų
Ir karšta, baisiai karšta ant stogų
Ir po stogais, palėpėj tarp daiktų
Čia paliktų gyventojų senų
O čerpės rausvos, neatspindi spindulių
Ir nebesugeria lietaus lašų
Ir bėga jie, ir bėga upeliu
Pro lietvamzdžius įkaitusių stogų
Lašai tyri, jie dulkes nešasi savy
Ir spindi dulkės jūjų vidury
Jos greit nusės, paviršius jau išdžiūvusių žolių
Ir žolės vėl pradės spindėt nuo jų
O varpinėj aukštoj, pavėsio glūdumoj
Šikšnosparnių kompanijoj nykioj
Ilgai tiksėjęs laikrodis, toliau ramiai tiksės
Kol rūdys jį galutinai suės
Galandama rutina
Lengvai įplauks tylus kaimynas
Paklaus ar nusistojo vynas
Jam niekas nieko nesakys
Ir jis keistai apsidairys.
O pūkas lėkdamas pro langą
Užkliuvęs už juodos dėmės
Be proto papuošė palangę
Bet niekas jo nepastebės.
Žaviai tviskės juoda rutina
Su begalybės apnašom
Nušveisti jas mums pamėginus
Pakilus dulkė stos kovon.
Čiuptuvai nerimo ir skausmo
Nagai prabėgančių dienų
Suplėšys saldų mūsų kerštą
Į daugelį mažų skutų.
Pavasarį ištvinę vėjai
Paskleidę svaigalus žiedų
Nešios tą keistą paveikslėlį
Nežinantį jokių ribų.
Surinkę keletą likučių
Sujungę žodžių pinučiu
Pralinksminsim nauju barškučiu
Daug nuobodžiaujančių žmonių.
Ir jie visi linksmai šypsosis
Tikės ateinančiu laiku
Apsvaigę minios vangiai stosis
Keli krypuos enu taku.
Išblės jėga, sustings troškimai
Gyvneimas tlėtai tiksės
Visų mūs amžinas kitimas
Kitur kitaip atsispindės.
Palėpėje
Buvo baisiai koktu, nukritau per žemai
Aš klausiausi kaip gieda plagiatų jausmai
Aš girdėjau balsus, per saldžius nuo verksmų
Aš jaučiausi sutraiškytas savo ginklu
Lėkė žodžiai, virpėjo nuo skausmo dangus
Žiro balsės ir priebalsių lijo lietus
Aš sėdėjau tylus, veidas buvo ramus
Aš kaupiau širdyje pilkus pykčio nuodus
Buvo oras gaivus, langas buvo skaidrus
Nešė vėjas šėliodamas dulkių stulpus
Aš stovėjau palėpėj, žvelgiau į medžius
Neapykanta draskė geltonus lapus
Svetima išmintis, svetimi man veidai
Svetimi, išdraskyti šešėlių randai
Aš velkuosi niūrus, kaip asfaltas tamsus
Aš pamiršęs buvau koks esu išdidus
Nesibaigianti kelionė
Aš nesibaigianti kelionė balto smėlio smiltyse
Neišsipildanti svajonė vandenyno gelmėse
Aš nežinau kodėl plasnoja mano siela liepsnoje
Į kokį šilką suvyniojo neužgesusį mane
Aš skilinėjantis asfaltas ištuštėjusiam mieste
Medis stingstantis nuo šalčio, vėl pamirštantis save
Širdį kaustantys troškimai niūriai tviskantys lede
Aš tai ką daugelis mėgina užmigdyti sapnuose
Aš upės slenkstis siautulingas, tyliai kuždanti jėga
Aš pavasaris pradingęs su rytmečio šalna
Tiltas jungiantis bedugnes – nereikalinga prabanga
Aš nepabundantis paminklas, rūdžių ėdama ranka
Aš anglinis monumentas ant mąstytojų kapų
Amžinasis aš studentas be moralinių šaknų
Aš tapytojas be drobės, aš poetas be jausmų
Lyg plačiai ištvinus upė, nesurandanti krantų
Juodas begalinis skliautas kalinėtas žvaigždėmis
Ir žuvėdros klyksmo skausmas ataidėjęs vilnimis
Aš žibintas neužgęsęs rytmečio blausioj šviesoj
Spindesio akių netekęs vėl blaškausi vienumoj
Įskilo senas krateris
Ir kibirkštys ugninės
Tūnojusios svaigioj gelmėj
Išlaisvino troškimus
Nusidriekė kraupi daina
Liepsnojančių krūmynų
Karščiu alsuojanti lava
Išlydė duburius smėlynų
Dangus paklaikęs juokėsi
Ir verkė pelenais
O horizontas siautėsi
Nuodingais kamuoliais
Įsisiūbavęs šėlsmas
Nurimo nejučia
Ir krateris numirdamas
Apsigaubė skraiste
2002 m.
Vidus
Šešėliai plaukia vėl žibintų tamsoje
Ir šnaresys be rezonanso sklinda erdvėje
Žvaigždžių šviesa, neaiškūs kontūrai viršum galvų
Ji blausiai atsispindi, pviršiui stingstančių nuo šalčio ežerų
Kristalai tirpsta ant asfalto, ryto drėgmėje
Vėl sukruta garsai, numirę naktyje
Šviesa atskriejusi, pro tirštą šydą debesų
Lėtai susigeria, į niauriai pilkas sienas betoninių pastatų
Dienos nėra, vien debesys bekraščiam danguje
Ir aidas nebegimsta, gatvelėj siauroje
Ant senvagės juoda spalva be atspindžių
Ji siurbia gyvastį iš mirštančių aplinkui ją daiktų
Pati save sudrebina valia
Ir žaibas lūžinėja – sutraiškoma tyla
Kraupus, nepakeliamas švitesys iš aukštumų
Visai kitaip tai atsispindi, bangelėj įsiūbuotų vandenų
2002 m.
Šnarantis miestas
„На небе вароны, под небом манахи
И я между ними, в расшитой рубахи...“
Юрий Шевчук
Kranais pasipuošė atgijęs miestas
Ir nebemato medžių žalumos
Atgulęs ilsisi kreivai ištiestas
Abipus upės srūvančios rudos
Ir nebežino kas per balaganai
Tvirtai suvirino abu krantus
Naujutėlaitis tiltas žaviai
Susmigo į atšilusius šlaitus
Ir pirštai betoninio šilto ryto
Sugniaužę laikė dulkėse mane
Aš ne iš tokio molio nulipdytas
Springstu stiklu sudužusiam lange
Sudėtos plytos nutepliotos gaiso
Saulėlydžio pasruvusio spalvos
Iš gilumos į dangų kėlė baisų
Stogelį bokšto iš suplėšytos skardos
Jauna virėja pamiršta likimo
Prie tilto traukė su mintim prasta
Kažkas paguosti ją kvailai mėgino
Ir baigėsi ši pasaka liūdna
Naktis išaušo paslaptingai tyliai
Pamiršo vakaro lengvas raudas
Ir troleibusas apmirė nebyliai
Ramiai išklausęs valkatų maldas
Alsavo miestas žiburių taškučiais
Lingavo skulptorių darbai rimti
Ir po suoliuku virpančiais nagučiais
Maža pelė dalinos mirtimi
Žibėjo žalios katiniškos akys
Iš skersgatvių akligatvių tamsių
Ir bastėsi šunėkas pasimetęs
Tarp tūkstančio sumišusių kvapų
Nešiojo vėjas popieriaus skiautelę
Po parkus ir alėjas pamirštas
Šešėliai gaubė miegančią senelę
Sapnuojančią praėjusias dienas
Bažnyčių bokštai, varpinės ir navos
Pridusę halogenų šviesoje
Žvilgsnius pagavo ir save kamavo
Pamiršę, kad dainuoti jų dalia
Šalia šiukšlyno snaudė sudarkyta
Išniekinta gyvenimo diena
Atėjęs rytas žadins nebe šitą
Skaisčiu žvilgsniu vėl žvelgs į mus nauja
Be pavadinimo
Kodėl kodėl, tave prisimenu vėl
Kodėl kodėl, tu mano laimė, kodėl
Kodėl svaigstu, putotuoju aš alum
Kodėl degu, žaliai geltonu dangum
Ir tie draugai, mani bepročiai draugai
Jie be manęs, ir be tavęs žengs ramiai
Atėjo rytas, numirs juodasis dangus
Ir prasiskleidęs, lynos vėl šiltas lietus
Ir užsidarė, balti raudoni langai
Ir papilkėjo, mūsų laimės namai
Ir mano viešpats, apsvaigęs nuo sutemų
Paleido vėjais, per daug bepročių dainų
Ir mes visi, ugnies ir gaisro nakty
Rusenom, tarsi, žarijos vilty
Sugavom laimę, ir savo viltį rytoj
Tekėjo upės, ištvinę sielos vagoj
Ir rimo krantas, nuo degančių vandenų
Sugrįžo aidas, iškrito daug klausimų
O mes visi, plasnojome sūkury
Ir gaudėm jus, ir dar kitus pajūry
O spindulys, ir vėl nutvilkė mane
Ir apsvaigau, lyg begaliniam sapne
Ir vėliai ji, atėjo čia pas mane
Virpėjo ji, manam rasotam delne
Ir biro vėl, tas spindulingas dangus
Ir praeitis, sugrįžo su klaidomis
Atgijo vėl, manieji baimės jausmai
Ir ateitis, surizgo tarsi sapnai
Virpėjo ji, nuo keistokų vilčių
Ir juokėsi, iš klaikiausių minčių
Sustingo vėliai, akmens tašyto veidai
Gulėjo jie, mirties ištroškę kalnai
Girgždėjo lovos, ir kojos supos lėtai
Klajojo juokas, girtais kolegų veidais
Ji nenorėjo, kankint savęs ir kitų
Bet nemokėjo, širdies klausytis aidų
2003 m. birželis 29 d. 04:xx – 2003 m. birželis 30 d.
Sansaros karpinys
Lėtas saulėlydžio vystantis kraštas
Apsuptas melsvo pablyškusio rašto
Slenka į nebūtį tirpsta it vaškas
Senis pamiršta, kad grįžta iš pašto
Stebi aklai, nesuvokdamas mąsto
Dūla prie kojų dulkinas rąstas
Griebiasi kartais dar veikiančio mato
Bet vėl save jis bejėgį pamato
Sėdasi lenkiasi, pasemia žemės
Varto tarp pirštų geltonas smilteles
Blyksteli akys, suspindi troškimai
Svyra pavargę nuo skausmo kilimai
Numeta savo sušiurusią naštą
Pakelia galvą ir apžvelgia kraštą
Įkvepia dulkino užkampio oro
Bando suprasti ko gi jis nori
Batsiuvo tarnas duris atlapojo
Padvelkė vėjas ir nusikvatojo
Dulkės pakilę džiaugsmingai skrajojo
Senis sušalęs į tamsą vėpsojo
Ašaros skausmas ir džiaržgiantis juokas
Riksmas mirimas ir pyktis putotas
Parbloškė valkatą, išmušė šluotą
Graibė jisai savo palikto luoto
Rado, sustingo, kupra vėl sulinko
Stojosi kojos jo virpčiojo linko
Šildė ir žeidė, kuprinė beveidė
Traukė kitur, savo lemtį vis keikė
................. – 2003 m. liepos pirma diena
Prieš viduržiemio saulėtaką
Boluoja šerkšnas ant pušų šakų
Garsai sruvena iš jaukių namų
Žara už miško – paukštis pasitinka ją
Padangė spindi mėliu prieš mane
Metalo skimbčiojimas
Žiba metalas, spindi plytelės
Mindžioja kojos purviną būtį
Žengia benamiai, verkia bedalės
Geriau jau žūti nei šitokiu būti
Prastas troškimas, lengvas likimas
Tinstantis vėjas neša mus spėriai
Kas atsitiko? Vergas sukliko
Kur šeimininkas bastosi vėliai
Augo raudonas, nerimo voras
Tinklą numezgęs budriai sustingo
Laime aptekęs ten žaidė noras
Nebesuprato kodėl aptingo
Keitėsi dienos ir mėnesienos
Žvelgė nutolę vienišas veidas
Slinko gyvenimas įprastos hienos
Džeržgė ir skilo laužiamas kaulas
Keitėsi pykosi vientisas vaizdas
Skimbčiojo auksas mano kišenėj
Plyšojo prakeiksmus nirštantis velnias
Merdėjo dulkinas kaimas pievelėj
Ties horizontu sklaidėsi nerimas
Nešė išlaisvintą žemišką upę
Jūroje skendo degantis vabalas
Bangos putodamos vijosi musę
Mėnuo išlindo, žvilgsnis sustingo
Žvakė plazdėjo, tyliai be vėjo
Rožės pravirko, rasą surinko
Pabust nenorėjo, žali lapai žvilgėjo
2003-06-30 2003-07-01
Mirguliavimas
Suspindo prakaito lašai delne
Vėl pastebiu atgyjančią tave
Nustojo laikrodis tiksėti palubėj
Įstringa žodis aidintis manoj gerklėj
Aš atsijungiu, aš sklandau toli
Nebematau tavęs, veikėjai jau kiti
Nutolsta tai, aš vėl sukuosi sūkurį
Savų minčių, kurių sutramdyt negali
Atsklinda žodis aidu manyje
Jis sujaukia pasaulį viduje
Apsidairau aplink, keistai žiūri
Kur dingęs aš buvau, suprasti negali
Sugrįžus iš paradų
Nešė lietūs troškimus, atvirą audrą
Krito pilkas likimas, žadantis skausmą
Stingo rankos godžiai užspaudusios žaizdą
Daktarai neskubėjo nutraukti šią laidą
O pro šalį lingavo vėliavų maršas
Tepė grindinio akmenis purvinas faršas
Būgnas gaudė nelaimę, vaitojo trimitas
Kažkas pametė laimę, o rado granitą
Atsibudęs pilietis spoksojo į gatvę
Gaudė virpesius tyliai tirpstančio dagčio
Jautė musę rėpliojančią pirštų galiukais
Ir tikėjo, kad myli tėvynės likučius
Senių ordinai žiba pajuodusiom rūdim
Melas, meilė ir vargas paviršiui jų glūdi
Neatspindi jie žėrinčios rytdienos saulės
Ir galbūt visa tai tik mažytė apgaulė
Nesklandus
Temsta per greit, blėsta žaros,
Medžių šakos nukarę,
Viskas po truputį šąla,
Miegas ateina per ledą.
Kelias per ilgas, sunkus, per lygus,
Ledas ant upės skaidrus, stipriai įšalęs,
Matosi dugnas grubus,
Vėliai suklupęs ne ten kur esu, kažkam pasidavęs.
Kailis avies šildo kūną - tai melas,
Kūnas netenka jėgų - greitai galas.
Jau visiškai nešviesu, leidžiasi snaigės ant kelio,
Gula lėtai ant pečių, turbūt jau sušalęs.
Šalčio pajaust negaliu, kaupiasi svajos,
Sukasi viskas ratu, ir bloga ir gera.
Viską ramiai palieku, jau nebenoriu, nereikia
Ir po truputį atvėsęs garas sklaidosi greitai.
Mėnesiai lėks greit žiemos,
Ištirps pavasarį ledas,
Kūnas sušalęs su lytimis
Nuplauks link kanalo.
Katuri
Mes sėdėjom prie stalo, keturi angelai
Blaškės žvilgsniai sutrikę, virpėjo delnai
Du mylėjo viens kitą, kiti du kitus
Servetėlės išskyrė rasotus takus
Slinko temos ir džiaugės kiekvienas savu
Jautė šilumą kūnų ir kojas kėdžių
Slėpė mintį ir suko į šalį akis
Tarp šviestuvų plasnojo šviesi ateitis
Gaudė taurės lašus, o klientai kampus
Kažkas valgė omletą prie stalo blaivus
Padavėjos nešiojo bokalus tuščius
Veidrodinės vitrinos dubliavo jausmus
Liejo raudą netikrą, girta pop žvaigždė
Supo žiedlapį tyliai, nuvytus gėlė
Vazoje krištolinėj, kalkių krito lietus
Raižinys išorinis žavėjo visus
Pasislinko kėdė ir išnyko kaltė
Ir nukrito sparnai, angelams nelauktai
Sujudėjo džiugus, paprasčiausias žmogus
Skausmo aidas tylus, viską sprendė už mus
2003.06.16
Pro langą
Aplink šviesu, nes lempos žiba kambary
Kodėl tyliu žiūrėdamas pro langą,
Matau save, blausiajam atspindy
Ir suprantu aš sniego paslaptingą dangą.
Jinai šalta, lauke labai tylu
Po ja gėlė spalvotu krištolu pavirsta,
Sugirgžda sniegas po padu
Ir krištoliniai rūmai nebūtin nuvirsta.
Vienišiaus idilija
Iš lėto snaigės krinta upės link
Vanduo vos girdimai sruvena, o aplink
Vien medžiai, apsnigti, tušti
Ir snaigė štai ištirpsta sūkūry
Vanduo skaidrėja, tirpstant sniegui upėje drumstoj
Dangus tamsėja vakarinėj sutemoj
Nubyra sniego šūsnis nuo šakos
Ir laužas spragantis saulėkaitos nebeatstos
Toli tamsu, arti gyvai tamsu
Mėnulis besislapstantis, po klostėm debesų
Tik snaiges krintančias į pelenus girdžiu
Miške, prie upės šąlančios, sapnu tampu
Krintant dideliais kąsniais
Keliu nenuvalytu aš einu
Nebarsto nieks čia smėlio, druskos trupinių
Ir klimpsta batai, sniegas apsemia kelius
Sustosiu, pailsėjus kelias vis lengvesnis bus.
Kažkur žemai, kaimeliai liko purvini
Paguodos ieško viens kitam žmogeliai vieniši
Šiaurinis vėjas sklaido dūmus virš stogų
Nebeskaičiuoja medžiai savo amžiaus valandų.
O nuo kalvos žemyn žiūrėti nuostabiau
Iš čia ir kalno šlaitą stūksantį matau
Nepažinta dar toji atkarpa
Galbūt kraujuojant bus ji įveikta.
Pūga pakilo, uždengė vaizdus
Nebematau nei to kas buvo nei kas bus
Klajoju laukdamas naujų ženklų
Iš išorės ar iš vidaus, nebesvarbu.
Pirmyn į pabaigą
Vėl sujudėjo troškimai
Nuotaikų vėjas sūrus
Ėda jis mano ramybę
Žlugdo rimčiausius planus
Varnų sušiurusios plunksnos
Skleidžia klaikiausius garsus
Pilko dangaus akvarelė
Praskiedžia saulės dažus
Pavydas vėliai pakyla
Pyktis artėja kandus
Buvo giliai uždaryti
Bet jie suranda takus
Šėlsta liepsnoja padangė
Keičiasi mano vidus
Aš uždarysiu šį langą
Bet atsiminsiu vaizdus
Plyšta sutramdytas skliautas
Liejasi šiltas lietus
Tyliai nuplauna į upę
Manojo miesto purvus
Ar pakels?
Viskas liejasi švelnia srove
Nurimsti šiek tiek ryte
Kai prašvinta, atsiranda daug garsų
Jų visų suprasti negaliu.
Šurmuly save vėl pamiršu
Su visais kartu vėl gyvenu
Bet vis tiek kitaip būnų
Prisitaikyti nenoriu, negaliu.
Susimėto varna danguje
Vėjo gūsis parbloškia mane
Atsistoju vėliai netvirtai
Ar pakels mane šitie sparnai.
Ne migla, ne debesys – skaidru
Bet neėra čia saulės spinduliuų
Skausmas susimaišęs su džiaugsmu
Nesuprasi kuo čionai esu.
Kūrinys
Dangus nuostabus, išskleidęs sparnus
Skrendu aš į tylą, bepročiai prabyla,
Žydra neskiesta šiandieninė diena
Susupo į audeklą virpančią tylą.
Išmėtė baltus šilto garo lašus
Supynė, susuko iš vientiso ūko,
Paskleidęs geltonus, beribius pirštus
Be vargo išsklaidė dūmelį kur rūko.
Atslinko naktis ir nurimo širdis,
Žvaigždė suspindėjo, šviesa nutekėjo,
Subadė akis spindulinga lemtis,
Sugrįžti turėjo iš ten kur atėjo.
Planetos keliavo, nebuvo čia melo,
Plytėjo beribė, tuščia begalybė,
Galaktikos seno, vėsiai raibuliavo,
Sustingus didybė, klaiki amžinybė.
2003 m. liepa 1 d.
Stogų bliuzas
Sustingo medžių lapai ir lapija miškų
Ir karšta, baisiai karšta ant stogų
Ir po stogais, palėpėj tarp daiktų
Čia paliktų gyventojų senų
O čerpės rausvos, neatspindi spindulių
Ir nebesugeria lietaus lašų
Ir bėga jie, ir bėga upeliu
Pro lietvamzdžius įkaitusių stogų
Lašai tyri, jie dulkes nešasi savy
Ir spindi dulkės jūjų vidury
Jos greit nusės, paviršius jau išdžiūvusių žolių
Ir žolės vėl pradės spindėt nuo jų
O varpinėj aukštoj, pavėsio glūdumoj
Šikšnosparnių kompanijoj nykioj
Ilgai tiksėjęs laikrodis, toliau ramiai tiksės
Kol rūdys jį galutinai suės
Galandama rutina
Lengvai įplauks tylus kaimynas
Paklaus ar nusistojo vynas
Jam niekas nieko nesakys
Ir jis keistai apsidairys.
O pūkas lėkdamas pro langą
Užkliuvęs už juodos dėmės
Be proto papuošė palangę
Bet niekas jo nepastebės.
Žaviai tviskės juoda rutina
Su begalybės apnašom
Nušveisti jas mums pamėginus
Pakilus dulkė stos kovon.
Čiuptuvai nerimo ir skausmo
Nagai prabėgančių dienų
Suplėšys saldų mūsų kerštą
Į daugelį mažų skutų.
Pavasarį ištvinę vėjai
Paskleidę svaigalus žiedų
Nešios tą keistą paveikslėlį
Nežinantį jokių ribų.
Surinkę keletą likučių
Sujungę žodžių pinučiu
Pralinksminsim nauju barškučiu
Daug nuobodžiaujančių žmonių.
Ir jie visi linksmai šypsosis
Tikės ateinančiu laiku
Apsvaigę minios vangiai stosis
Keli krypuos enu taku.
Išblės jėga, sustings troškimai
Gyvneimas tlėtai tiksės
Visų mūs amžinas kitimas
Kitur kitaip atsispindės.
Palėpėje
Buvo baisiai koktu, nukritau per žemai
Aš klausiausi kaip gieda plagiatų jausmai
Aš girdėjau balsus, per saldžius nuo verksmų
Aš jaučiausi sutraiškytas savo ginklu
Lėkė žodžiai, virpėjo nuo skausmo dangus
Žiro balsės ir priebalsių lijo lietus
Aš sėdėjau tylus, veidas buvo ramus
Aš kaupiau širdyje pilkus pykčio nuodus
Buvo oras gaivus, langas buvo skaidrus
Nešė vėjas šėliodamas dulkių stulpus
Aš stovėjau palėpėj, žvelgiau į medžius
Neapykanta draskė geltonus lapus
Svetima išmintis, svetimi man veidai
Svetimi, išdraskyti šešėlių randai
Aš velkuosi niūrus, kaip asfaltas tamsus
Aš pamiršęs buvau koks esu išdidus
Nesibaigianti kelionė
Aš nesibaigianti kelionė balto smėlio smiltyse
Neišsipildanti svajonė vandenyno gelmėse
Aš nežinau kodėl plasnoja mano siela liepsnoje
Į kokį šilką suvyniojo neužgesusį mane
Aš skilinėjantis asfaltas ištuštėjusiam mieste
Medis stingstantis nuo šalčio, vėl pamirštantis save
Širdį kaustantys troškimai niūriai tviskantys lede
Aš tai ką daugelis mėgina užmigdyti sapnuose
Aš upės slenkstis siautulingas, tyliai kuždanti jėga
Aš pavasaris pradingęs su rytmečio šalna
Tiltas jungiantis bedugnes – nereikalinga prabanga
Aš nepabundantis paminklas, rūdžių ėdama ranka
Aš anglinis monumentas ant mąstytojų kapų
Amžinasis aš studentas be moralinių šaknų
Aš tapytojas be drobės, aš poetas be jausmų
Lyg plačiai ištvinus upė, nesurandanti krantų
Juodas begalinis skliautas kalinėtas žvaigždėmis
Ir žuvėdros klyksmo skausmas ataidėjęs vilnimis
Aš žibintas neužgęsęs rytmečio blausioj šviesoj
Spindesio akių netekęs vėl blaškausi vienumoj
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
***
Žingsnis paslydęs ant braškančio ledo
Žaibas šakojasi kur pabaiga?
Mėlynos akys iš kito gyvenimo
Gal susitiksim kažkur, kažkada.
Vidury ežero properšų nerimas
Ko bekeliauti link kranto kas ten?
Grįžti atgal kol dar leidžia gyvenimas
Laužas nuplautas, nebėr nieko ten.
2004 m. ..... gal pavasaris?
***
Tyliai nuo šlaito byrantis smėlis
Vanago skrydį gaubia šešėlis
Smingantis žvilgsnis pervėręs mėlį
Kas jį suprato, kas jį pakėlė?
Vingiais nusidriekia tekanti upė
Dabar galinga - pradžioj skaidrutė
Rudai atspindi debesų šokį
Kas ją šypsotis šitaip išmokė?
Tolimoj jūroj gimsta iš naujo
Gelmei palikusi tamsiojo kraujo
Kyla padangėn skrenda su vėju
Grįžta į ten kur džiaugsmai prasidėjo.
Slenka pakrantėmis ąžuolų dienos
Būna jos šiltos, būna lyg žiemos
Kartais išvarto ledai jaunuolius
Šiltas lietus atgaivina senolius
2004 m. ..... gal pavasaris?
*** Beplaukiantis vakaro stiklas ***
Tik atvartos ir nenuslydę pusnys
Ir byrantys kristalai tamsoje
Žibintų apverktos, seniai numirę usnys
Naujos dienos belaukianti žiema
2004-12-01 16:53
*** Švelnėjančios žirklės ***
Ne taip jau nekaltai suskambo
Ši žibanti mintis aštri
Ir pasipylė kraujo bangos
Ir aidinti buitis karti
Ne taip atspindi tylų šokį
Ne ten subjurus paslaptis
Ne atvirutės krenta -- stoki
Suskilo kupolo širdis
Žibėjo nuolaužos ir šukės
Skrajojo dūžtanti naktis
Lėtėjo slenkančios minutės
Nuslydo dar viena mintis
Palieskit skausmą, rūko blyksnį
Ištuštinkit savas akis
Sustokite, išjunkit žvilgsnį
Ir užsikimškite ausis
Kaip daug, kaip tyliai, o kaip tuščia
Kaip pilna, miela ir gražu
Kas virpa, džiūgauja ir purškia
Aplink save spalvų ritmu...
...Kur kūriniai beribių tolių
Kur grandioziniai planai
Be darbo žiojas telefonai
Kas slepiasi už meilės žodžių
Pieštukų dulkės, lapų skonis
Skylamušių tuščia daina
Ir tyli žirklės -- kažko noris
Pasidalint gal svajone?
Gal prisiliest prie šilto kūno
Prie giminingų atspindžių
Ir prisimerkt iš malonumo
Tarp šalto vėjo sūkurių
Ar varpo dūžiai liečia sielą?
Ar skrodžia kūną bangomis?
Ar tavo lūpas ties šia siena
Sustingdo šalčio piešinys?
Nebeskaityk nereikia klysti
Nesitikėk kažko per daug
Juk Tu nenori susitikti
Tu nežinai per daug žmogau
Iškreipti stūksančią tikrovę
Be formų vėl palikt namus
Sukurti naują vėl tvirtovę
Vėl išbarstyt pasiekimus
Kvatojuos aš ir mano juokas
Švelniausiu plytų lietumi
Ne švino kulkų suvarpytas
Užlieja klonius viltimi
Nubunda protas vėl sustoja
Fantazija Tu paskersta
Už lango žaliuzės lašnoja
Už lango merkianti diena
Taukšt taukšt, taukšt taukšt, skubiai taukšnoja
O kur skubėti nežinia
Jis lapais rudenio užkloja
Jis myli šlabdribos ranka
Sudužo. Kas? Sudužo... Loja
Sudužo karšta viduje
Širdis suplyšo, nepulsuoja
Bet kaip šviesu man galvoje
Pasidalinkim žvarbią dieną
Pasidalinkime ugny
Gyvenkim taip, kad būtų miela
Taip, kad nesvaigtum pakrašty
Ant keteros miškų paunksmėj
Ant prarajos šiltų šlaitų
Ir debesų ir žemės dulkėj
Visur Tave aš surandu
2004-12-03 11:15
***
Medžių laja virš kalnų susipynus
Šaknys sutvirtina kylančius pylimus
Driekias be galo žalia lapija
Gūdūs troškimai klajoja po ją
Saulė link vakaro miesto keliauja
Kalnus švelniais spinduliais vėl apgaubia
Grimsta į mėlyną temstantį mišką
Tamsumos baikščiai tarp alksnių ištyška
Rangos ištysę tvirtėja šešėliai
Minga per dieną nuvarginti vėjai
Visa kas gyva į sapną nugrimzta
Miglos nuo upės po pievas patvinsta
Žvaigždės pramerkia aštrias akutes
Žiūri su mėnesiu glosto miglas
Lieja nuskaidrintą amžiną tiesą
Niekas tarp medžių nebus niekad dviese
2004 m. pavasaris?
***
Lašnoja rašalu širdis
Varvekliais sminga mintys
Ir praeitis ir dabartis
Ateina vėjas grumtis
Nuliūdusi viena ranka
Sustingęs liūdnas žvilgsnis
Į tamsą, nežinią žinia
Be norų tyliai trinsis
Kišenėmis pilnom ledų
Galva pilna granatų
Ir aromatų paleistų
Prabėgt rasa be batų
Išsivolioti migloje
Dainuoti su tiekėju
Šių malonumų danguje
Norėti ko norėjau
Atleiskit tyliai tyloje
Išsaugot pagailėjau
Tylėt reikėjo savyje
Ir vėl čia priplepėjau
2004 m. gruodžio 3 d. 14:05
***
Tie sugebėjimai žmonių
Paverst iš meilės plytą meilužiu
Tie norai neužgęstančių širdžių
Dalintis lygiomis menku mirksniu
Mylėti taip, kad net savęs neprisimint
Mylėti ir judėt tiktai pirmyn
O gal sustingti meilės ugnyje
Šaltoj aistroj pamirštančioj save
Pajuokti dvasią, ją į kibirkštį iškeist
Save dėl mylimo lig nepažįstamo pakeist
Bet džiaugtis, kad galėjai tai sau leist
Štai kas meilė, ar ją verta teist?
2004 m. Gruodžio 3 d. 14:24
***
Neišsakyti žodžiais to kas verda viduje
Nesišypsot į šaltą vakarinę bangą
Jos atspindį matau tik kerštą ir save
Ir norisi paskendus vėl surasti langą
Ir audros, ir likimai ir veidai
Pro stiklą mirusių akių
Nekintančiu viliojančiu ritmu ramiai
Praslinks nekeldami jausmų
Ir nepakels gamta laukinio krago klyksmo
Nebebučiuos dumbloto dugno nendrės kotas
Žaibų liepsna nušvies tuštybę amžinojo vyksmo
Numirėlių laiškai manoj širdį styros lyg kvotos
2004 m. Gruodžio 3 d. 14:39
***Pilkumas siautulių***
Neliko žodžių, neramu širdy
Artėja vakaras tarp komunalinių dėžių
Neliko šilumos, diena trapi
Išgerkim spindesį naktinių žiburių...
2004 m. Gruodžio 22 d. 16:13
***Tu čia***
Aš čia ir ten
Skubu pasent
Senatvės prabanga
Kažko pilna
Aš čia ne ten
Tyliu - aplenk
Jausmų banga
Gaivina viduje
2004 m. Gruodžio 22 d. 16:23
***
Girtuokliai poetėliai ir poetai
Visi vienodi vargetos skylėti
Bučiuokit savo poetes ir poetus
Ir džiaukitės turit dar rūbus
Įpilkite ir man šio gėralo svaigaus
Jį tėkšiu ten kur bangos glaudžias prie dangaus
Kur rankos pinasi glamonių sūkury
Parodyki visus jausmus jei jų turi
2004 m. Gruodžio 3 14:15
***
Tempiu į savo urvą tuos pasiekimus
Kurie nublanksta pumpuro paunksmėj
Teplioju nenaudingai dieviškus dažus
Nesigailiu Jis tuštumas taip drumstė
Nesigailiu, kad nenujausdamas prasmės
Savom eilėm kitų bėdas užkloju
Neverkaunu, kad džiūstančios versmės
Man nesurasti pasinėrus į rytojų
Prisimenu nedrąsų veržlų norą
Vaikystės degančias rankas
Prisimenu sulaužytą vagoną
Kankynėje išlandžiotas dienas
Laukimą draugo siela atgaivina
To kuris skaudina savu nebuvimu
Išvyko ir laimingas, ir mėgina
Linksmai gyvent savu atkaklumu
Kur prieglobstis nuo skausmo nuo troškimų
Neišsipildančių ir ėdančių vilčių
Į lauką, į ošimą tarp kirtimų
Arba vienatvę tylinčių svajų
2004 m. gruodžio 30 d. 12:43
***...AlekRoz Nuotaikom...***
Stovim migloje
Rytas širdyje
Viskas pamažu kyla
Jaustis savyje
Mintys galvoje
Plėšia tirštą tylą
Einant tarp namų
Tarp ramių langų
Žingsnių aidas byra
Aš ir vėl tikiu
Skambančiu žodžiu
Vėl ledai skyla
Aš noriu kilt, į žydrą dangų tarp kvatojančių stogų
Nenusimint, sutikus ligą apsimetusią džiaugsmu
Ilgai gulėt, ištiesus kūną šalto sniego patale
Ir nejudėt, kol tvirtame delne laikai mane
Norėčiau plaukt, su upėmis lėtai sustingusiais kalnais
Ir vėl pajaust, kaip skausmo pančiai atsileis
Nusiramint, išduodant savo suledėjusius vaizdus
Neprisimint, kad pabaiga sutinka mus
Knibždančia gatve
Žvilgsnių tankmėje
Pamirštu sapnus, miegą
Nebe ta diena
Telpa atlape
Susitikt Tave vieną
Norėčiau grįžt, į lietų mingantį atšalusiam delne
Sustingt ištyst, per visą dangų žaižaruojančia gija
Aš noriu būt, be tikslo plaukianti liūliuojanti daina
Rami naktis, kuri nežino kas yra kančia
Dar noriu žvelgt, į laiką bėgantį praeiviais minioje
Jausmus išskleist, tarsi gėles pavasarėjančiam lauke
Norėčiau liest, sužertą žemę seno parko vazoje
Skraja užtiest, kai siela jausiu kad artėja pabaiga
Taip noriu būt, kartu su vėjais su pasauliu su aidais
Su jais pražūt, ir vėl sugrįžti pasidžiaugt kartu su jais
Noriu pravirkt, tarp Tavo rankų lapais virpančių šakų
Lėtai nurimt, su paskutiniu kraują stumiančiu dūžiu
2005 sausio 5 d. 10:24
***
Rašau aš laiškus į tuščias erdves
Suspaustą, ištampytą, skubų laiką
Išsidraskau senas žaizdas
Kad gytų jos greičiau negu pas vaiką
Nagus lankstau į plastmasinį liūną
Tik vienkartinius indus gaivinu
Jaučiuosi sausas, kartais būna liūdna
O kartais nežinau kodėl sunku
Renku per naktį gintarą kišenėn
Vandens srovės tekėjimą stebiu
Netikusius trenkiu grumstus aš žemėn
Įtikusius su džiugesiu grobiu
Pabudęs snūduriuoju – lengvas kelias
Pabudęs vėl užmigt įsigeidžiu
Šlaistaus patamsiais nuogas it šapelis
Nulūžęs su pavasario sniegu
Už sienų tirpsta metai prasidėję
Už sienų laša ilgesiu dangus
Ir nuo palangės dulkes atspindėjęs
Suvirpa garsas nuobodus
Ištirpęs šėlsmas – tyli ryto vėjai
Pažliugus žemė ir asfaltas, ir žmogus
Tik medžiai laukia vos nenuprotėję
Kol paukščiai grįžę prie šakų priglus
Ir laukia senės, bet jų akys neskaidrėja
Kol kvaitulį tikėjimas nubus
Pro langus žvelgia veidas išsausėjęs
Pro langus – neapykantos nuodus
Kvartalas senas, saulėj sukalkėjęs
Arbatinukas lašina garus
Ir rankos tos kurias pamiršo vėjas
Tipena per gyvenimo takus
2005 m. kovo 17 d. 8:25
***
Gal ašaros šermukšnių prasivėrusių akių
Bilsnodamos į grindinį gyvenimo kelių
Raudonu auksu saulės spindesį patrauks
Ir besigerdamos į žemės liūdesį ramybę gaus
Galbūt suvytęs veidas skambų juoką prisimins
Nusėdę dulkės greitą širdį nuramins
Ir bokšto vakarinė antena palinks
Jokios prasmės, tik šiaip sau laikas slinks
2004 m. vėlyvas ruduo
***
Neužgesus cigaretė, tyliai grįžtanti į žolę
Susiliejanti su liūdesiu apmirštančios gamtos
Dar ilgai jinai žibėjo, mėnesiena tapt norėjo
Pasijuto tartum angelas ant netvirtos šakos
Tartum šuo skausmu nuraškantis be proto tylų dangų
Tarsi lapai susivėlę šaligatvių dienos
Atsiprašom nusidėjom, mes mylėjom, mes mylėjom
Bet užslinko pakaruokliai, virvėmis lėtai girgždės
Slinko pilkuma nuodinga pro mėnulio blyškų veidą
Mėtė nuograužas ir miglą, kėtė virpančias rankas
Rinko visada gėdingą, nesuprantamą palaimą
Kur tarp pusrūsių įstringa, kur pasitepa liga
Stoguose bekvapės dvasios į betono miestą metė
Savo žvilgsnius raudulingus neliepsnojančių akių
Milžinas pritrūko kvapo, nepakirdo, neatako
Liko paslikas prie tako kuris veda link kurių
Pro žibintus ištekėjusios į aidą tiško šviesos
Susivėlusios kentėjusios įžvalgumu atskiestos
Su žaltvykslėmis drebėjusios, užgesti nenorėjusios
Bet tiek prisižiūrėjusios daugokai nutylėjusios.
...pilnatis virš namų...
2004 m. vėlyvas ruduo
***
O žemės sūnūs kylančios aušros
Joks postamentas jūs didybės neatstos
Ir sūkurį nuo kovo plunksnų tekančiam rūke
Po lengvu šydu besišypsantį matau Tave
2004 m. ruduo
***
Sekmadienis - kaip ir kasdieną lapai krenta
Ir plėšia vėjas pasišiaušusias viršūnes
Šermukšnio rankos belapiais pirštais tampa
Ir traukia pensininkas į kišenes susigrūdęs
Per drėgną triukšmą padangos bilsnoja
Vėl šnara skėčių juodumos malda
Kovai tam vėjo šuore lengvai sparnais mosuoja
Namų languose spindi pilkuma
2004 m. "lapkričio" sekmadienis
***
Sveiki!
Vėl nuoširdžiai muzikos pilni
Gal nepilni, gal skamba ji kažkur giliai, kažkur toli
Tik aidas gaudžia širdyje ar supranti? Ar supranti.
Dangus nors savas kaip į svetimą žiūriu
Nors jį pažystu ar labai karštai myliu
Liečiu akim, plaukais jų keistą šokį
Jie kužda man ir juokiasi - šypsoki
Šypsoki gundo ledui ugnimi
Šypsoki šiam pasauliui vidumi
Užuoski kvapą saulės ir žievės
Neišsigąsk kai gyslos trūkinės
Balkonuose kaitri aukšta diena
O rūsiuose sausa tamsa
Suaugusieji dingsta paryčiais visi
Visi daiktai šioj pasakoj tikri
Žiedai vazonuose nektaro kupini
Per naktį laša stalo vidurį
Ryte pabudęs nebijai garsų
Košmarų šnibždesius barstai tarpe žaislų
Nors tu per mažas, nors nesupranti
Bet tuo tu ir stiprus, kad gyveni
Erškėtrožės, jų lapai ir žiedai
Tankmė svaigi, kamienai ir spygliai
Prisiminimai, saulė, vėjas ir lietus
Gilus vidus. Talpus... Gilus vidus
Daug tiršto pykčio kupina diena
Niekšybės žvilgsniams priešinas dvasia
Girdžiu aš lašas krenta tyloje
Sapnai pristabdo laiką manyje
Kaip visko daug, kažką iš to turi
Nors ir kenti, patyręs nubundi
2004 m. ankstyvas ruduo
***
Kodėl prašai manęs Tau dovanoti laimę
Kodėl prašai užtikrint troškimus
Juk aš visuomet žvelgdavau su baime
Į kasdienybės žudančius nuodus
Savęs dažniausiai aš nepažinojau
Nebežinojau kas nubudus bus
Per vieškelius po truputį bilsnojau
Ir žvelgdavau su baime į namus
Į kaminus, į pintą alksnių tvorą
Apskretusius, įraudusius vaikus
Į šiltus patalus ir mirštantį rytojų
Į kryžius pūvančius pakelėse senus
Ne bankas aš nebeturiu garantų
Palūkanom taip pat aš nedosnus
Kareiva prastas - nemyliu patrankų
Kur aukština karų pasiekimus
Aš ne likimas, aš ne norų liūnas
Ir ne sidabriškai tyra dvasia
Žibintai gatvėse man šnibžda "Atskalūnas"
O aš bučiuoju rūdis rūkuose
Myliu medžius aš krūmus ir plaštakes
Ir angelus nutilusius lange
Myliu aš moteris žavingas mėlynakes
Kur liečia virpančia ranka sapne
Koks tvirtas sapnas, koks aštrus harpūnas
Kokia šalta ir nerami malda
Tik vėjas siaučia, senas palaidūnas
Myluoja gūsiais rudenėjantį mane
Kur mano knygos, kur linksmieji lapai
Šlamėję vasarą griausmingoj audroje
Tie patys šėlstantys padangių akrobatai
Nukloję skverus palaimingoj tyloje.
2004 m. spalio 18 d.
***
Prie pasaulio medžio susirinko
Neįžvelgiama trijulės pilkuma
Šimtmečiai lyg kibirkštys susmilko
O trijulė žvelgė alkana
Kalbinti nedrįso jų keleiviai
Traukiantys pro medį tamsoje
Ilgesingą šviesą laužas skleidė
Kurstomas nuplėšoma žieve
Nebrandino medis vargo sėklų
Žarstė smiltis liūdesio audra
Greit-negreit apsupo draugą sėslų
Ošianti lapijos tankuma
2004 m. spaliais
Šiugždesys
Smėly sutirpę gyvenimo kūnai
Rudas gelsvumas, šešėliai kampe
Dingę po kopom nežinomi rūmai
Skleidžiasi kaktusai skausmo centre
Skleidžiasi, kyla šlifuojantis šokis,
Tyruose tirpsta geluonių daina
Nešinas vandeniu prie slenksčio sustoki
Garbinki saulę šių sienų veide
2005 m. vasario 4 d. 12:34
Eh žiema
Sluoksniuotas snaigių šokis
Vis krinta nežinia
Sniegu dienas užkloki
Paliki jas lange
Į erdvę įsilieju
Gėriuosi svajone
Ir lubinais žaliuoju
Šalikelės reve
Tą paskutinį žvilgsnį
Saulėtam savyje
Per vakarą užmirški
O snaigės vis šalia
2005 m. vasario 2 d. 14:55
***
Guliu po kryžiumi po kryžkelėm po vyžom
Po kojom trypiančių po batais žemgraužių
Į žvyrkelius į pakeles, smėlynus
Į ilgesį bežvaigždžių lygumų
Pakilsiu atsisėsiu atsidėjęs
Per kaktą brūkštelsiu pavargusia ranka
Ir į kišenę kančią susidėjęs
Patrauksiu ten kur kyla sutema
Paliks sustingę pakelėse kryžiai
Paliks dulkėti akmenys kelių
Sudygę sėklos neapsaugotos nuo vėjo
Nei šalčio nei tuštumo nei speigų
2004-09-29 16:34
Žingsnis paslydęs ant braškančio ledo
Žaibas šakojasi kur pabaiga?
Mėlynos akys iš kito gyvenimo
Gal susitiksim kažkur, kažkada.
Vidury ežero properšų nerimas
Ko bekeliauti link kranto kas ten?
Grįžti atgal kol dar leidžia gyvenimas
Laužas nuplautas, nebėr nieko ten.
2004 m. ..... gal pavasaris?
***
Tyliai nuo šlaito byrantis smėlis
Vanago skrydį gaubia šešėlis
Smingantis žvilgsnis pervėręs mėlį
Kas jį suprato, kas jį pakėlė?
Vingiais nusidriekia tekanti upė
Dabar galinga - pradžioj skaidrutė
Rudai atspindi debesų šokį
Kas ją šypsotis šitaip išmokė?
Tolimoj jūroj gimsta iš naujo
Gelmei palikusi tamsiojo kraujo
Kyla padangėn skrenda su vėju
Grįžta į ten kur džiaugsmai prasidėjo.
Slenka pakrantėmis ąžuolų dienos
Būna jos šiltos, būna lyg žiemos
Kartais išvarto ledai jaunuolius
Šiltas lietus atgaivina senolius
2004 m. ..... gal pavasaris?
*** Beplaukiantis vakaro stiklas ***
Tik atvartos ir nenuslydę pusnys
Ir byrantys kristalai tamsoje
Žibintų apverktos, seniai numirę usnys
Naujos dienos belaukianti žiema
2004-12-01 16:53
*** Švelnėjančios žirklės ***
Ne taip jau nekaltai suskambo
Ši žibanti mintis aštri
Ir pasipylė kraujo bangos
Ir aidinti buitis karti
Ne taip atspindi tylų šokį
Ne ten subjurus paslaptis
Ne atvirutės krenta -- stoki
Suskilo kupolo širdis
Žibėjo nuolaužos ir šukės
Skrajojo dūžtanti naktis
Lėtėjo slenkančios minutės
Nuslydo dar viena mintis
Palieskit skausmą, rūko blyksnį
Ištuštinkit savas akis
Sustokite, išjunkit žvilgsnį
Ir užsikimškite ausis
Kaip daug, kaip tyliai, o kaip tuščia
Kaip pilna, miela ir gražu
Kas virpa, džiūgauja ir purškia
Aplink save spalvų ritmu...
...Kur kūriniai beribių tolių
Kur grandioziniai planai
Be darbo žiojas telefonai
Kas slepiasi už meilės žodžių
Pieštukų dulkės, lapų skonis
Skylamušių tuščia daina
Ir tyli žirklės -- kažko noris
Pasidalint gal svajone?
Gal prisiliest prie šilto kūno
Prie giminingų atspindžių
Ir prisimerkt iš malonumo
Tarp šalto vėjo sūkurių
Ar varpo dūžiai liečia sielą?
Ar skrodžia kūną bangomis?
Ar tavo lūpas ties šia siena
Sustingdo šalčio piešinys?
Nebeskaityk nereikia klysti
Nesitikėk kažko per daug
Juk Tu nenori susitikti
Tu nežinai per daug žmogau
Iškreipti stūksančią tikrovę
Be formų vėl palikt namus
Sukurti naują vėl tvirtovę
Vėl išbarstyt pasiekimus
Kvatojuos aš ir mano juokas
Švelniausiu plytų lietumi
Ne švino kulkų suvarpytas
Užlieja klonius viltimi
Nubunda protas vėl sustoja
Fantazija Tu paskersta
Už lango žaliuzės lašnoja
Už lango merkianti diena
Taukšt taukšt, taukšt taukšt, skubiai taukšnoja
O kur skubėti nežinia
Jis lapais rudenio užkloja
Jis myli šlabdribos ranka
Sudužo. Kas? Sudužo... Loja
Sudužo karšta viduje
Širdis suplyšo, nepulsuoja
Bet kaip šviesu man galvoje
Pasidalinkim žvarbią dieną
Pasidalinkime ugny
Gyvenkim taip, kad būtų miela
Taip, kad nesvaigtum pakrašty
Ant keteros miškų paunksmėj
Ant prarajos šiltų šlaitų
Ir debesų ir žemės dulkėj
Visur Tave aš surandu
2004-12-03 11:15
***
Medžių laja virš kalnų susipynus
Šaknys sutvirtina kylančius pylimus
Driekias be galo žalia lapija
Gūdūs troškimai klajoja po ją
Saulė link vakaro miesto keliauja
Kalnus švelniais spinduliais vėl apgaubia
Grimsta į mėlyną temstantį mišką
Tamsumos baikščiai tarp alksnių ištyška
Rangos ištysę tvirtėja šešėliai
Minga per dieną nuvarginti vėjai
Visa kas gyva į sapną nugrimzta
Miglos nuo upės po pievas patvinsta
Žvaigždės pramerkia aštrias akutes
Žiūri su mėnesiu glosto miglas
Lieja nuskaidrintą amžiną tiesą
Niekas tarp medžių nebus niekad dviese
2004 m. pavasaris?
***
Lašnoja rašalu širdis
Varvekliais sminga mintys
Ir praeitis ir dabartis
Ateina vėjas grumtis
Nuliūdusi viena ranka
Sustingęs liūdnas žvilgsnis
Į tamsą, nežinią žinia
Be norų tyliai trinsis
Kišenėmis pilnom ledų
Galva pilna granatų
Ir aromatų paleistų
Prabėgt rasa be batų
Išsivolioti migloje
Dainuoti su tiekėju
Šių malonumų danguje
Norėti ko norėjau
Atleiskit tyliai tyloje
Išsaugot pagailėjau
Tylėt reikėjo savyje
Ir vėl čia priplepėjau
2004 m. gruodžio 3 d. 14:05
***
Tie sugebėjimai žmonių
Paverst iš meilės plytą meilužiu
Tie norai neužgęstančių širdžių
Dalintis lygiomis menku mirksniu
Mylėti taip, kad net savęs neprisimint
Mylėti ir judėt tiktai pirmyn
O gal sustingti meilės ugnyje
Šaltoj aistroj pamirštančioj save
Pajuokti dvasią, ją į kibirkštį iškeist
Save dėl mylimo lig nepažįstamo pakeist
Bet džiaugtis, kad galėjai tai sau leist
Štai kas meilė, ar ją verta teist?
2004 m. Gruodžio 3 d. 14:24
***
Neišsakyti žodžiais to kas verda viduje
Nesišypsot į šaltą vakarinę bangą
Jos atspindį matau tik kerštą ir save
Ir norisi paskendus vėl surasti langą
Ir audros, ir likimai ir veidai
Pro stiklą mirusių akių
Nekintančiu viliojančiu ritmu ramiai
Praslinks nekeldami jausmų
Ir nepakels gamta laukinio krago klyksmo
Nebebučiuos dumbloto dugno nendrės kotas
Žaibų liepsna nušvies tuštybę amžinojo vyksmo
Numirėlių laiškai manoj širdį styros lyg kvotos
2004 m. Gruodžio 3 d. 14:39
***Pilkumas siautulių***
Neliko žodžių, neramu širdy
Artėja vakaras tarp komunalinių dėžių
Neliko šilumos, diena trapi
Išgerkim spindesį naktinių žiburių...
2004 m. Gruodžio 22 d. 16:13
***Tu čia***
Aš čia ir ten
Skubu pasent
Senatvės prabanga
Kažko pilna
Aš čia ne ten
Tyliu - aplenk
Jausmų banga
Gaivina viduje
2004 m. Gruodžio 22 d. 16:23
***
Girtuokliai poetėliai ir poetai
Visi vienodi vargetos skylėti
Bučiuokit savo poetes ir poetus
Ir džiaukitės turit dar rūbus
Įpilkite ir man šio gėralo svaigaus
Jį tėkšiu ten kur bangos glaudžias prie dangaus
Kur rankos pinasi glamonių sūkury
Parodyki visus jausmus jei jų turi
2004 m. Gruodžio 3 14:15
***
Tempiu į savo urvą tuos pasiekimus
Kurie nublanksta pumpuro paunksmėj
Teplioju nenaudingai dieviškus dažus
Nesigailiu Jis tuštumas taip drumstė
Nesigailiu, kad nenujausdamas prasmės
Savom eilėm kitų bėdas užkloju
Neverkaunu, kad džiūstančios versmės
Man nesurasti pasinėrus į rytojų
Prisimenu nedrąsų veržlų norą
Vaikystės degančias rankas
Prisimenu sulaužytą vagoną
Kankynėje išlandžiotas dienas
Laukimą draugo siela atgaivina
To kuris skaudina savu nebuvimu
Išvyko ir laimingas, ir mėgina
Linksmai gyvent savu atkaklumu
Kur prieglobstis nuo skausmo nuo troškimų
Neišsipildančių ir ėdančių vilčių
Į lauką, į ošimą tarp kirtimų
Arba vienatvę tylinčių svajų
2004 m. gruodžio 30 d. 12:43
***...AlekRoz Nuotaikom...***
Stovim migloje
Rytas širdyje
Viskas pamažu kyla
Jaustis savyje
Mintys galvoje
Plėšia tirštą tylą
Einant tarp namų
Tarp ramių langų
Žingsnių aidas byra
Aš ir vėl tikiu
Skambančiu žodžiu
Vėl ledai skyla
Aš noriu kilt, į žydrą dangų tarp kvatojančių stogų
Nenusimint, sutikus ligą apsimetusią džiaugsmu
Ilgai gulėt, ištiesus kūną šalto sniego patale
Ir nejudėt, kol tvirtame delne laikai mane
Norėčiau plaukt, su upėmis lėtai sustingusiais kalnais
Ir vėl pajaust, kaip skausmo pančiai atsileis
Nusiramint, išduodant savo suledėjusius vaizdus
Neprisimint, kad pabaiga sutinka mus
Knibždančia gatve
Žvilgsnių tankmėje
Pamirštu sapnus, miegą
Nebe ta diena
Telpa atlape
Susitikt Tave vieną
Norėčiau grįžt, į lietų mingantį atšalusiam delne
Sustingt ištyst, per visą dangų žaižaruojančia gija
Aš noriu būt, be tikslo plaukianti liūliuojanti daina
Rami naktis, kuri nežino kas yra kančia
Dar noriu žvelgt, į laiką bėgantį praeiviais minioje
Jausmus išskleist, tarsi gėles pavasarėjančiam lauke
Norėčiau liest, sužertą žemę seno parko vazoje
Skraja užtiest, kai siela jausiu kad artėja pabaiga
Taip noriu būt, kartu su vėjais su pasauliu su aidais
Su jais pražūt, ir vėl sugrįžti pasidžiaugt kartu su jais
Noriu pravirkt, tarp Tavo rankų lapais virpančių šakų
Lėtai nurimt, su paskutiniu kraują stumiančiu dūžiu
2005 sausio 5 d. 10:24
***
Rašau aš laiškus į tuščias erdves
Suspaustą, ištampytą, skubų laiką
Išsidraskau senas žaizdas
Kad gytų jos greičiau negu pas vaiką
Nagus lankstau į plastmasinį liūną
Tik vienkartinius indus gaivinu
Jaučiuosi sausas, kartais būna liūdna
O kartais nežinau kodėl sunku
Renku per naktį gintarą kišenėn
Vandens srovės tekėjimą stebiu
Netikusius trenkiu grumstus aš žemėn
Įtikusius su džiugesiu grobiu
Pabudęs snūduriuoju – lengvas kelias
Pabudęs vėl užmigt įsigeidžiu
Šlaistaus patamsiais nuogas it šapelis
Nulūžęs su pavasario sniegu
Už sienų tirpsta metai prasidėję
Už sienų laša ilgesiu dangus
Ir nuo palangės dulkes atspindėjęs
Suvirpa garsas nuobodus
Ištirpęs šėlsmas – tyli ryto vėjai
Pažliugus žemė ir asfaltas, ir žmogus
Tik medžiai laukia vos nenuprotėję
Kol paukščiai grįžę prie šakų priglus
Ir laukia senės, bet jų akys neskaidrėja
Kol kvaitulį tikėjimas nubus
Pro langus žvelgia veidas išsausėjęs
Pro langus – neapykantos nuodus
Kvartalas senas, saulėj sukalkėjęs
Arbatinukas lašina garus
Ir rankos tos kurias pamiršo vėjas
Tipena per gyvenimo takus
2005 m. kovo 17 d. 8:25
***
Gal ašaros šermukšnių prasivėrusių akių
Bilsnodamos į grindinį gyvenimo kelių
Raudonu auksu saulės spindesį patrauks
Ir besigerdamos į žemės liūdesį ramybę gaus
Galbūt suvytęs veidas skambų juoką prisimins
Nusėdę dulkės greitą širdį nuramins
Ir bokšto vakarinė antena palinks
Jokios prasmės, tik šiaip sau laikas slinks
2004 m. vėlyvas ruduo
***
Neužgesus cigaretė, tyliai grįžtanti į žolę
Susiliejanti su liūdesiu apmirštančios gamtos
Dar ilgai jinai žibėjo, mėnesiena tapt norėjo
Pasijuto tartum angelas ant netvirtos šakos
Tartum šuo skausmu nuraškantis be proto tylų dangų
Tarsi lapai susivėlę šaligatvių dienos
Atsiprašom nusidėjom, mes mylėjom, mes mylėjom
Bet užslinko pakaruokliai, virvėmis lėtai girgždės
Slinko pilkuma nuodinga pro mėnulio blyškų veidą
Mėtė nuograužas ir miglą, kėtė virpančias rankas
Rinko visada gėdingą, nesuprantamą palaimą
Kur tarp pusrūsių įstringa, kur pasitepa liga
Stoguose bekvapės dvasios į betono miestą metė
Savo žvilgsnius raudulingus neliepsnojančių akių
Milžinas pritrūko kvapo, nepakirdo, neatako
Liko paslikas prie tako kuris veda link kurių
Pro žibintus ištekėjusios į aidą tiško šviesos
Susivėlusios kentėjusios įžvalgumu atskiestos
Su žaltvykslėmis drebėjusios, užgesti nenorėjusios
Bet tiek prisižiūrėjusios daugokai nutylėjusios.
...pilnatis virš namų...
2004 m. vėlyvas ruduo
***
O žemės sūnūs kylančios aušros
Joks postamentas jūs didybės neatstos
Ir sūkurį nuo kovo plunksnų tekančiam rūke
Po lengvu šydu besišypsantį matau Tave
2004 m. ruduo
***
Sekmadienis - kaip ir kasdieną lapai krenta
Ir plėšia vėjas pasišiaušusias viršūnes
Šermukšnio rankos belapiais pirštais tampa
Ir traukia pensininkas į kišenes susigrūdęs
Per drėgną triukšmą padangos bilsnoja
Vėl šnara skėčių juodumos malda
Kovai tam vėjo šuore lengvai sparnais mosuoja
Namų languose spindi pilkuma
2004 m. "lapkričio" sekmadienis
***
Sveiki!
Vėl nuoširdžiai muzikos pilni
Gal nepilni, gal skamba ji kažkur giliai, kažkur toli
Tik aidas gaudžia širdyje ar supranti? Ar supranti.
Dangus nors savas kaip į svetimą žiūriu
Nors jį pažystu ar labai karštai myliu
Liečiu akim, plaukais jų keistą šokį
Jie kužda man ir juokiasi - šypsoki
Šypsoki gundo ledui ugnimi
Šypsoki šiam pasauliui vidumi
Užuoski kvapą saulės ir žievės
Neišsigąsk kai gyslos trūkinės
Balkonuose kaitri aukšta diena
O rūsiuose sausa tamsa
Suaugusieji dingsta paryčiais visi
Visi daiktai šioj pasakoj tikri
Žiedai vazonuose nektaro kupini
Per naktį laša stalo vidurį
Ryte pabudęs nebijai garsų
Košmarų šnibždesius barstai tarpe žaislų
Nors tu per mažas, nors nesupranti
Bet tuo tu ir stiprus, kad gyveni
Erškėtrožės, jų lapai ir žiedai
Tankmė svaigi, kamienai ir spygliai
Prisiminimai, saulė, vėjas ir lietus
Gilus vidus. Talpus... Gilus vidus
Daug tiršto pykčio kupina diena
Niekšybės žvilgsniams priešinas dvasia
Girdžiu aš lašas krenta tyloje
Sapnai pristabdo laiką manyje
Kaip visko daug, kažką iš to turi
Nors ir kenti, patyręs nubundi
2004 m. ankstyvas ruduo
***
Kodėl prašai manęs Tau dovanoti laimę
Kodėl prašai užtikrint troškimus
Juk aš visuomet žvelgdavau su baime
Į kasdienybės žudančius nuodus
Savęs dažniausiai aš nepažinojau
Nebežinojau kas nubudus bus
Per vieškelius po truputį bilsnojau
Ir žvelgdavau su baime į namus
Į kaminus, į pintą alksnių tvorą
Apskretusius, įraudusius vaikus
Į šiltus patalus ir mirštantį rytojų
Į kryžius pūvančius pakelėse senus
Ne bankas aš nebeturiu garantų
Palūkanom taip pat aš nedosnus
Kareiva prastas - nemyliu patrankų
Kur aukština karų pasiekimus
Aš ne likimas, aš ne norų liūnas
Ir ne sidabriškai tyra dvasia
Žibintai gatvėse man šnibžda "Atskalūnas"
O aš bučiuoju rūdis rūkuose
Myliu medžius aš krūmus ir plaštakes
Ir angelus nutilusius lange
Myliu aš moteris žavingas mėlynakes
Kur liečia virpančia ranka sapne
Koks tvirtas sapnas, koks aštrus harpūnas
Kokia šalta ir nerami malda
Tik vėjas siaučia, senas palaidūnas
Myluoja gūsiais rudenėjantį mane
Kur mano knygos, kur linksmieji lapai
Šlamėję vasarą griausmingoj audroje
Tie patys šėlstantys padangių akrobatai
Nukloję skverus palaimingoj tyloje.
2004 m. spalio 18 d.
***
Prie pasaulio medžio susirinko
Neįžvelgiama trijulės pilkuma
Šimtmečiai lyg kibirkštys susmilko
O trijulė žvelgė alkana
Kalbinti nedrįso jų keleiviai
Traukiantys pro medį tamsoje
Ilgesingą šviesą laužas skleidė
Kurstomas nuplėšoma žieve
Nebrandino medis vargo sėklų
Žarstė smiltis liūdesio audra
Greit-negreit apsupo draugą sėslų
Ošianti lapijos tankuma
2004 m. spaliais
Šiugždesys
Smėly sutirpę gyvenimo kūnai
Rudas gelsvumas, šešėliai kampe
Dingę po kopom nežinomi rūmai
Skleidžiasi kaktusai skausmo centre
Skleidžiasi, kyla šlifuojantis šokis,
Tyruose tirpsta geluonių daina
Nešinas vandeniu prie slenksčio sustoki
Garbinki saulę šių sienų veide
2005 m. vasario 4 d. 12:34
Eh žiema
Sluoksniuotas snaigių šokis
Vis krinta nežinia
Sniegu dienas užkloki
Paliki jas lange
Į erdvę įsilieju
Gėriuosi svajone
Ir lubinais žaliuoju
Šalikelės reve
Tą paskutinį žvilgsnį
Saulėtam savyje
Per vakarą užmirški
O snaigės vis šalia
2005 m. vasario 2 d. 14:55
***
Guliu po kryžiumi po kryžkelėm po vyžom
Po kojom trypiančių po batais žemgraužių
Į žvyrkelius į pakeles, smėlynus
Į ilgesį bežvaigždžių lygumų
Pakilsiu atsisėsiu atsidėjęs
Per kaktą brūkštelsiu pavargusia ranka
Ir į kišenę kančią susidėjęs
Patrauksiu ten kur kyla sutema
Paliks sustingę pakelėse kryžiai
Paliks dulkėti akmenys kelių
Sudygę sėklos neapsaugotos nuo vėjo
Nei šalčio nei tuštumo nei speigų
2004-09-29 16:34
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
***
Į taburetę būgnysiu pirštu
Ir apsimesiu dieviškai rimtu
Žalia žolė šnarėjimu pritars
Kažkas prie laužo falcetu užknarks...
2005 m. Rugpjūčio 4 16:43
***
Moteros pradeda pliurpti
Tabaluoti savu liežuviu
Nors gražu
Bet nėra ką pridurti
Neturiu šiandieną jausmų
2005 m. Rugpjūčio 5 15:49
***
Labai stipriai lijo paskutiniu metu
Vaikai lengvi, nuplauti gali juos ir paskandinti
Todėl visi iškart suaugo per penkias pėdas
Ir dabar visi labai rimti ir išsipūtę
Kaip baloje išmirkę cigaretės
2005 m. Rugpjūčio 17 11:50
***
Organizatorius "Unreal" buvau
O kokį planą parengiau, suorganizavau
Per visą Lietuvą po trupinį rinkau
Stotelėj tarp žmonių juos sulipdžiau
Stebėjau laukiančius tų mylinčių akių
Stebėjau išsiilgusius kančių
Ir supratau, kad aš tik vienas čia
Nelaukiu nieko nei dienom, anei nakčia
Ir visas savas visas toks guvus
Save atradęs traukiau pro namus
Susitikimui šimtas priežasčių
Juk susitikt save taip nuostabu
))
2005 m. Rugpjūčio 22 07:27
***
Vabalų vabalių vabalėlių
Pilnos pievos laukai ir miškai
Kaip norėčiau pavirsti ir vėliai
Aš tarp jų gintariniais plaukais
Kad ropotų per mano paveikslą
Boružėlių ryškiu raudoniu
Arba bulvinio vabalo teise
Reikalautų melsvųjų žiedų
Blakės, blusos blanku na ir keista
Man dėkoja už tai kad esu
Tarsi kibirą tyliai įleistą
Greit apspinta uodų zvimbimu
2005 m. Rugpjūčio 23 16:21
***
Ačiū už bendravimą
Vynuogių kalba
Kai apie gyvenimą
Braška jų oda
Tarp dantukų traiškoma
Nuomonių gausa
O kauliukai vynuogių
Gatvės pėdose
2005 m. Rugpjūčio 25 16:39
***
O tas kaimynas murma
Užčiaupti bando atsivėpusią it batas burną
Ir laimina visus apatišku žvilgsniu
Nebodamas net nenustygstančių draugų
Ištiesia jau pavargusią laikyti galvą ranką
Ir kelią į nirvaną pro miesto šurmulius suranda...
2005 m. Rugpjūčio 25 17:15
***
...Arbatos jūros ištvino
Pasiglemžia žmones piktus
Sėdinčius ties purvynu
Ramus užkandinių dangus
Tyli kompotą gurkšnoja
Isteriškai varto žodžius
Sienas žvilgsniais nukloja
Parketas suskyla trapus
Ar jie nepastebi grožio
Ar moka maišyti dažus
Kristi ant kelių dėl rožių
Valdyti savus troškimus
Su dantų pastom teplioja
Metalo bejausmius lapus
Viską visur atsijoja
Net kolonėlės garsus
Ieško šiukšlynuos, knygynuos
Papirusų apie dievus
Kai juos suranda pražyla
Užmiršta savo namus
Kyla kovot prieš albanus
Traukia dantytus kardus
Ruošia kolonom ikarus
Varto juodus albumus
Kepa kompaktinius diskus
Apie šeimų didžiūnus
Verda diskusijos šykščios
Šitai genetika jūs
Kartais sustingsta lyg pirštas
Arba lyg bičių medus
Iš korių iškabintas
Tarsi iš skausmo žmogus
Gaudykit! Žemėm pavirsta
Teiskit bailiuosius genius
Kurie iškalti pamiršta
Pinokiui mažus batukus
Jis nepasieks juk nirvanos
Medis juk visad ramus
Gali priglusti prie Žanos
Ar susijungt į stalus
Štai tarakonų porelė
Tykiai doroja pietus
Bailiai ūsiukais šiurena
Mini aukščiausio vardus
Na o aukščiausias jau senas
Gimdo po žemėm vabzdžius
Siunčia ir siunčia lingamus
Užkemša jeisiais vamzdžius
Vėzdus link aukuro kelia
Užgrobia priešų takus
Išmatom dergia pievelę
Niekina senių stabus
Gula šešėliuose bokštų
Kolonom paramsto stogus
Galėtų su potvyniu šniokštų
O šiaip tik doroja javus
Po bulvienas klampoja
Tampo gyvybės maišus
Smurkso ties grybais sustoję
Vargina juos net lietus
Klešnes aukštai paraitoja
Brenda basi per laukus
Gimines savo keiksnoja
Už negirdėtus darbus
Skerdžia paršelį skraiduolį
Skrido kuris paieškot
Laimės į vilkišką guolį
Per žiemą reikės sulapnot
Stato dėžutes medines
Ir pavadina namais
Lapais uždangsto pjautynes
Dreba gūdžiais vakarais
Girdi nežinomą žodį
Hematogenas - kas tai?
Na bet riebiai nusispjovę
Taria sau: "mat jį velniai"
Klauso LED ZEPPELIN godžiai
Myli draugus atsainiai
Arklį paglosto už grožį
Grybus nuspardo šaltai
Daug ko oi daug ko nežino
Linksnius varoja visus
Ir ubagais per tėvynę
Bastosi per metus
Taip apie NIEKĄ galvoją
Skęsta nieke per dienas
Niekas jų skausmą sijoja
Niekas nuraško galvas...
2005 m. Rugpjūčio 5 15:15
***
Be to nebūsiu nuolankus
Juk Koja mūs neišdidus
Jisai neprašė neraudojo
Kišenėj žodžio neiškojo
Neverkavo kad ditirambus
Sukurtų apie jojo darbus
Tik baisiai jau mylėjo tiesą
Ir veržėsi į žemės šviesą
O kad suprast to negalėjo
Taigi jis Koja, taip reikėjo
Atleisk man Koja už grubius
Ir nepoetiškus žodžius
Įžeisti nieko nenorėjau
Tik pašmaikštaut nenuprotėjus
Kol dar turiu pirštus penkis
Ir Kojos neliestus dantis
2005 m. Rugpjūčio 8 11:42
***
Koks skirtumas kieno ta koja
Ir po kokius laukus lakioja
Tiesiog tokia grubi širdis
Negali būti moteris
Nors koja jai ir priklausys
Ji nesisups lyg žiburys
Apšviečianti senas duris
Kurios užvertos išlaikys
Namų šaltumą ir viltis
2005 m. Rugpjūčio 8 14:48
***
***
Drugeliai bilsnoja link rudenio
Sugertukų suraižytom letenom
Laukia tyliai troleibuso bučinio
Neatėjusiom žudančiom vasarom
2005-08-12 13:22
***
Virš žemės lopinėlio Kinija vardu
Svyruoja šnaresiu dangus
Drambloto nago kaukštelėjimu
Nusirita ir nutrina jausmus
Sutraiško, smaugia, žvangina žaibu
Nuo lotosų puvėsių kyla garas
Liūliuoja šimtmečiais bambukų stagarų
Ištirpęs laikas it sparnai Ikaro
Sruvena prakaituotu grubumu
Užstringa knygos, pasakos ir seniai
Su nepasiekiamu patosu aukštumų
Nuspardyti pakalnėse rusena
Išblėstančių žarijų šaltumu
Laužų likučiai sąmones pagavo
Nuaidi mantros jaučių baubimu
Tarp ryžių varlės jas nuplagijavo
2005-08-16 12:40
***
Dainuoja tyliai
Per pusę miesto miegančio
Per bėgius riedančių
Vos girdimai
Lyg gatvės grindinį balandžio nagas
Arba sparnais per medžio šaką
Lyg kreiserio vienišiaus aidinti sirena
Paliekant seną doką horizontą seka
Tipena nepagaunamai
Lyg ryto saulės spinduliai
Atgijusia rasota namo siena
Arba patvirkus mėnesiena
Nuo meilės nukamuotais patalais
2005-08-18 08:29
***
...Da jo majo kaip lengva ir žavu
Skrendu per virpulį darbovietės dienų
Nei rūpesčių anei minčių juodų
Bus taip kaip turi būti po velnių
Jei nori kas žolytėj pasvajot
Arba į kaitrų laužą paspoksot
Dar marširuoja bėgiais traukiniai
Pabėgėliai pabėgėmis pareis
Pareis, prisės (tikiu neapsiės)
Priguls palovėje
Juk jie iš "pa-" žvaigždės
Stebės ir ties pro bėgančius pirštus
Į niekad nenustovinčius bėglius...
08 19, 2005 11:38 am
***
Prisimenu
Kaip rėplinėjau gniužulu riebiu
Apkaišytas lovelės virbalų
Bandžiau pasiekt barškutį
Ir spygavau prilietęs jį truputį
Į burną viską kraudavau delnu
Ir buvo viskas nauja ir gražu
Krykščiau, bejėgis dar buvau karalius
Ir bėgau nuo glamonių galios
Pen. 08 19, 2005 5:17 am
***
Susikapoju gabalais
Kaip gaila kad nebegeriu
O tai su ryto slibinais
Įpulčiau į kliuksenimą
Sėdėčiau, pilčiau pamažu
Ragaučiau šaltą gėrimą
Ir susidaužčiau su laiku
Kuris pro šalį pėdina
Išdaužčiau dantį, o gal du
Taurelės tyliai sėlina
Anuką stokit, negaliu
Ir vėl mane sugėdina
Galbūt trijulė nesupyks
Jei jų kompaniją laikys
Gyvenimo ragautojais
Rimtaisiais pramogautojais
Ir pro duris neišvarys
Jei sultimis apsišlakstys
Net ant banano nepaslys
Žodžiu: gyvenk ir džiaukis
2005-08-23, 16:11
***
Nei sapnas nei gegutė
Anei užsimiršimas
Gyvenimo saulutė
Vėl kaitina troškimus
Tai kas kad daug kartoti
Taip norisi volioti
Po žalią pievą su bajorėm ir keliom rugegėlėm
O šalia teliuškavimo vandes
Sudygusiais vešliais gysločiais
Ir tarsi poligono smėlio audros
Pakrantės akmenukų linija
Eh tu gyveime, ir mano mielos mintys
Apsikabinti su žeme kas rytą
Ir pasilabinti: "aš tavo dalelytė"
Tu mano motina, taip pat ir tėvas
Nors tėvas nori būti prometėjas
Bet nepaneši kibirais tu įkvėpimo
Reikėtų dangčių, bo išsklendę mėto bombas Hirosimoj
Ir Nagasakio utėlės vėl nujaučia nelaimę
Palieka skurdžius ir susisupa į tylią baimę
2005-08-26 08:04
***
Pritarsiu jums visiems
Perkūno gaudesiu
Virš dar garuojančių lietum laukų
Nes panašiai jau išgaravo trys tūkstančiai penki šimtai tokių
Svaiginančių vasarvidžio liūčių šešėlių
2005-08-26 10:00
***
STAGNACIJA!!!
Sustingę didmiesčio vitrinos
Manekenų pirštų judesių ritmu
Išbūgnija tyla Afelės maršą
TYLOS!!!
Nusirita per greitkelių asfalto karštį
Ir sminga į sausėjančius
Arimų vieversių klyksmus
SUSITIKIMAS!!!
Kartojasi ties kiekvienu posūkiu
Nerodančiu jokios krypties likimui
Sudūžtančiam tarpe nešviečiančių dienos žibintų
2005-08-30 12:42
Užšalusios smėledėžės
Užtušuoju garsus
Šaltalankių sirpimo
Pamirštu tik taškelį padėti
Nuo oranžinių uogų kritimo
Ties kapotu ritmu
Šoka lapo šešėlis
Pabarstau ant kalvos
Atgimimas manos lesyklėlės
Samanotus jausmų likučius
Neša vaikas senam kibirėly
Sienos kerpės daina
Paliktam vieversių inkilėly
2005-08-31 12:57
***
O retkarčiais tos durys man per nosį
Ir skausmo ašarom per dieną dalinuosi
O kartais net troleibuso ropojime
Kažką šešėlis bando pakuždėti
Įžvelgt bandau prasmes pasikartojime
Arba po antspaudu tą neviltį sudėti
Kažkur už tūkstančio septynių lanko šūvių
Tarp taikinių, stalų, senų vertimų
Tarp dokumentų dulkančių rietuvių
Kaitri liepsna neatskleistų ketinimų
Nematomas - per mintį praregėjusią
Neužgauta styga netrūksta
O eilės tos ančiukais išriedėjusios
Lai interneto vandenuos nežūsta
Nuraudęs it šermukšnis vėlų rudenį
Prieš mūzą abejingąją lenkiuosi
Nasturtų visą glėbį, saldų bučinį
Šiom kojom savo širdį atiduosi
2005-08-31 13:44
...šokčiojimas prieš skrydį virš bedugnės...
Tik juokas piktas skamba ausyse
Taip pat ir sielos kertėse pirmose
Nors dar tik žiebias spindesiu galva
Bet rankos lig alkūnių sutemose
Nemokantis sulinkt per pus
Nemokantis valdyti pakilimų
Prisipažinti skubantis už mus
Susiprotėt dėl dulkės paklydimų
Nesaugau geltonų smiltelių šokio
Nekopijuoju dievo tvarinių
Bet visad mielas drauge jums šypsosiu
Priimsiu kirčius atviru žvilgsniu
Plunksnuotą piešinį it feniksas keičiu
Kaskart sudegdamas troškimas ima viršų
Ir šaltą marmurą karštais nagais gremžiu
Kol kūnas nebejaučia laiko kirčių
Rašykų liaudis valganti žodžius
Frazes kramsnojanti ir vartanti tarp pirštų
Po mikroskopu kišanti šašus
Kitus apdrabsto, kad paimtų viršų
Po presais jų su kaulais ir delčia
Išspaustos po lašelį žemės sunkos
Su kraujo ir ironijos srove
Ale moderno savyje apsunkęs
Iš ten negrįžtama atgal su svajone
Ten nesikeikiama, ten kultūringa
Bet žodžių kultūristų gretose
Pamirštam kad patekome į ringą
Tai smūgis ašaka, tai aisbergo galva
Štai balansuoja virš bedugnės akrobatas
Paleis kiaušinį, graužtą, granatas
Kad pamatytų kaip sulūžta šapas
Klykiu be žodžių: "kaltas... suklydau... " Klykiu: "išgelbėkit... apsirikau.. "
Bet iš sukiužusios toletinės būdelės
Tik šūdų murmesiu atsklinda: "pagaliau
Dabar žinai ką nujaučia bedalės... "
Jie nuodija vieni kitus džiūvėsiais
Keli viršuj nusirenka stalus
Su pincetu razinas lesinėsi
Nes visa kita sužiedėję bus
Jų skaros didelės, voratinklių margumo
Frakai it ploščiai neprašaunamo lietaus
Akytės gudrios pilnos atšiaurumo
Tarsi pernykščiam veidrody dangaus
Yra mielų, kurie savęs dar bijo
Nes tonas padiktuotas milžinų
Jie pasakys kur rimas neprigijo
Kur sutrupėjai nuo naujų minčių
Jie tau parodys kaip pamaskatuoti
Su skepetaite - jiems kad būt smagu
Kaip kojas lenkti, kaip grakščiai šuoliuoti
Ar uždainuot subtiliai falcetu
Paspringtumei kartu nuo tų pyragų
Jų ten daugiau nei telpa tarp dantų
Per dieną kepyklėlė duoda garo
Naktim lyg fabrikas konvejerio ritmu
Todėl mokėti reikia atsirinkti
Paglostyti kaiką, kaikam įspirt
Nors žodžių negailint gerų, patirti
Kad šioj draugijoj negali ištirpt
Upeliai nesustoja - nutekėjo
Kaip nesustoja rašanti ranka
O ikrai kur tarp pirštų išbyrėjo
Galbūt subrendo ten kur jiems vieta
Galbūt po tolius žalsvo okeano
Keliauja spindinti žuvis
Sulaukt tikiuos prie seno žvaino kelio
Tikiu, kad neužges šita viltis
Ištrins, lyg žiedlapius obels
Pavasaris kad trina nuo šakų
Sumins, į širdį peiliais bels
Apmėtytas trintukais bidzenu
Senu šunėku, ilgesio žaliu žiogu
Žuvim bežade, gulbe giesmininke
Pro kaimų kryžkeles virtualias einu
Užkliūva kojos per kelius sulinkę
Pro svetimas gyvatvores minčių
Suplėšyta sena odinė skranda
Nėr ko bastytis patvoriais dvarų
Kur masės lažą alkstantys atranda
Kur pelkės ir akivarai žalčių
Grėsmingai susiaurėję akys
Kur nekenčia naujagimių rėksnių
Juos baloje pakrikštiję užtvatys
Susirikiuos kareiviška dvasia
Vorom, gretom, kolonomis, stulpeliais
Susiskaičiuos žibuokles plaukuose
Įvertins visa tai siaurais medaliais
Tą pavadins amfora, tą vaza
Už ilgesį kitam įpils taurelę
Vajetau užkabino ir mane
Ir man kabina ant širdies knygelę
Uždengs po lapais, puslapiais melsvais
Nuvainikuos parodys tiesų kelią
Jūs nesimelskit, kaulinkit ženklais
Puodynės tuščios skambesį čia kelia
Ne iš patarlių pastovėt atklydę
Jos sulipdytos miestų patvoriuos
Riebių šnekų jas sklidinai pripylę
Nuo pjedestalo taškant nurieduos
Yra pakankamai kurie sugaudys
Užlygins suklijuos įskilimus
Kiti per naujo kuždesiu užpildys
Per naują dailins savo vitražus
Spalvotas stiklas švino siūlėmis
Iškraipo saulės gelsvą šviesą
Tik gėlės nuo šitų nuodų nuvys
Žemelės dukros myli švelnią tiesą
Nesigailiu, kad savo kryžių
Pakalnėmis it alkanas tempiau
Kišenėje suradęs saują ryžių
Tarsi sėjėjas juos kurtiems barsčiau
Nepriekaištauju tam likimo pirštui
Kad dobilus įspraudė tarp uolų
Kamanės jų sapnuose nepamiršta
Nors ir neranda kvepiančių žiedų
Iš ties tai tik patsai užklydau
Fortepijoną dulkinu vardu
Klavišuose naujuose pasiklydau
Kaip skambint gitara jau pamirštu
Sulysę stygos, užsivartę knygos
Futliaruose pasislėpė - tylu
Neaidi dainos, nebegirgžda vyžos
Rateliai nebesisuka - skaudu
Kabinkit sviestą, tepkite juo plaukus
Blizgėkite riebiu įmantrumu
Šis blizgesys paslėps vidinius taukus
Tuštybėje pritvinkusius nuodų
Ne viskas prarasta, karveliai maloningi
Ir ne visi jie lenkias akmenų
Ir mostai pamiršti dar nemadingi
Jiems nusilenkęs dar išeit galiu
Kol ne žiema, kol žemė neišpurto
Nuo ašarų pavirtusių sniegu
Galiu tikėtis saulės šilto burto
Ir nusiplauti viską upeliu
Prisėsiu šalia kranto ežerėlio
Pelkėjančio nuo dugno pakraščių
Stebėsiu - tyliai žuvys šokinėja
Ančiukai supas vakarėjant tarp bangų
Vandens taip klano liūdesio prigėrus
Sulauksiu pirštų ant peties ramių
Siuvėjo veidui ilgesio pažėrus
Nuspręsim dviese paieškot takų
Kalbėsime apie vandens dvelkimą
Purienų žiedlapius užmigdančius grožiu
Vandens lelijų slaptą palinkimą
Išpasakoti paslaptis naktų
Ilgai tylėsim apie saulės laidą
Nudažančią padanges raudoniu
Ir atsidusę mirktelsim: "kaip gaila"
Prabėgusių pro šal lūšies vaikų
Pasiūlys prisidegti cigaretę
Iš užanties išėmęs kibirkščių
Atvertęs šonkaulius lyg paprastą vinjetę
Prašysiu, kad sudėtų pamažu
Užsisagstysiu ilgą juodą ploščių
Pakreipsiu žvilgsnį veriančiu kampu
Sumėtę pėdsakus šalikelėj tarp klosčių
Kitais takais patrauksim, bet kartu
Vingiuos į tolį nepažintos lygumos
Į gelmę smelksis stūksantys kalnai
Nors būsime pasaulio naujo mažumos
Tikėsime kiekvienas atskirai
Ištirps viršukalnėj supiltas sniego pylimas
Kalnų upeliais pasipils širdis
Neberūpės kad žūna kas taip mylima
Laisva klajoti turi praeitis
Erelio klyksmu padėkos nutylima
Už patarimus išraižyt kirviu
Apie praėjusį, bet artimą kitimą
Apie ridenimą bazalto gabalų
Į kalną, pro krūmynus pro patyčias
Pro panieka sruvenančius žvilgsnius
Pabaigus darbą vemsiu magaryčias
Pasibalnosiu vėjų žirgelius
Pamiršti kvailą paprotį linksėti
Lyg nendrei laiko ežero delne
Kilnojant žiežirbas kanopomis kaukšėti
Te laimė vainikuoja svajone
Te pardavėjai šleivo nuostabumo
Galvotų patarimų ribose
Nesugeba pakaustyti jautrumo
Pripiešti pasagų jums širdyse
Ir nebijokite kad sminga karštos vinys
Į kepenis, randus arba rankas
Jie nepasieks senos ramios tėvynės
Tiktai išdegins jūsų kišenes
Kurios sukaupę tvenkinį užuominų
Sapnais nevirtusių atklydusių riksmų
Nuo svorio plyšta murmančių bendruomenių
Pilnumas varžosi laisvų plačių veiksmų
Jie juk kankinasi šiam labirinte
Tarp minotauro priešistorinių dainų
Paklydę vakar bando prisiminti
Ką turi veikt rytoj po sutemų
Įsikabina į natos juodumą
Įkyrumu prastums favoritus
Nualins penklinės virpėjimo tvirtumą
Ir smuiko raktu subraižys vartus
Nors ir nepilna, nebėra čia vietos
Gyventi šiandien, laukt kas bus rytoj
Apsupę kylančius tiktai paminklų gretos
Su epitafijom išyrančiom tamsoj
Suvirškina regėjimą, išlydo klausą
Pasipila sidabro smiltimis
Susminga britvomis pabrėžiančiomis gausą
Kraujuojanti ir alkana mintis
Prasitęsia per saulės žemei spindulį
Riesta rauda lyg nosinės lemtis
Pro taikinį paleidžia gyvą ilgesį
Į kosmoso neužvertas duris
Sukioja žemė jauną kekšės spindesį
Diena naktis, diena naktis, diena naktis...
O ten toli, giliai, kur nebegirdime
Per petį spjauna alkana mirtis
2005-08-31 19: 45-22: 56 (Skiriama Mumukui, nepasiklydusiam tarp šukių atspindžių...)
***
Ar tikite atsilapojusia širdim?
Paklaustas ar sustojate prie biuro?
Ar klausotės raminančiom naktim?
Ar jaučiat saldžiai kartų skonį vakarykščio vyno?
Pasibaigia diena ir darbas stoja
Ir blaškosi nejaučianti pelė
Ateina pabaiga ramiai pulsuoja
Ant stalo rašalo dėmė
Ir adjutantai traukia pas meilužes
Pas motinas pas seseris dukras
Pas kretančius tėvus ramias senutes
Pas protėvių nepamirštas godas
2005-09-05 11:37
***
Kiaulių skerdimus prisimenu
Svilėsių kvapą
Kraujuotą sniegą
Styrančią į pilką, mirusį dangų
Ketveriopą kanopų tiesą
Šiukšliną, smirdančią gyvenimu dieną
Kur deimanto strėlės?
Sumintos į mėšlą arimuos
Pumpurais durpynėj kritusios
Truputį arčiau pakraščių
Ten ilsis ne du
Drugeliai praėjusių vasarų
2005-09-12 07:15
***
Jie nebe tie
Jie geria alų senoj pašiūrėje
Laukia vilties
Kad aplankytų ratais užgriuvusiais
Ten vis dar jie
Šiurpuliu žiūrisi
Kas gi namie
Skleidžiasi mėnesiu po pavėsinėmis
.......
2005-09-08 08:32
***
Bilsnos propeleriais
Aerodromo žolę
Lašais nutekinę
Išskleis aštrius sparnus
Į dangų
Į gyvenimą
Į rudenio išskintą sodą
Žiema atneš
Speigų džiaugsmus
2005-09-21 10:37
bandymas nr. 4
Varnalėšomis medalius tvirtina
Lyg tai prisižindęs
Bet laukų ištvirkintas
Glosto pamiškes
Dalina žibutes iš piniginės
Užvakar knygyne rado
Sudžiūvusias tarp lentynos
Iš pamiršto trisdešimtmečio karo
Trofėjai dyla Bagdado smėlyje
Ramu...
Plokštikalnės pamėlę
Apsitraukė rūko tirštuma
Virškinančia uolų perlus
Erelio vaikus
Skylančius per pus
Kiaušinių lukštu
Nuslystančiu žolėto šlaito
Nuožulnumo rasa
Spindinčia belaike
Sustingusia amžinybe
2005-09-22 12:30
***
Neatsargiai kampuotom plytomis per stiklą
Piktai naguotais pirštais per mintis
Gerai... Nebesvarbu, ir uždarytas
Prašvinta rytas saulės britvom į plaučius
Nesutapimas - tapatumo baimė?
Nesupratimas ar tiktai apgaulė?
Pašvilpauti karčiu žirgų ritmu
Per hipodromų karštligę karščiu
Truputį neatstumkite... lentynų?
Neantspauduokite neužbaigtų laiškų
Ir vizų nekeverzinkit falšyvų
Lengvai nevykdomos... Atsidūstu
2005-09-22 14:03
Slyva
Svarina prinokusią šaką
Šį ryt pianistas ramus
Per kryžkalnį sutemos šnekas
Nuvyks aplankyt artimų
Link žemėje gulinčio švarko
Sunkiu ilgesingu svoriu
Laukus troleibusai išdarko
Suglosto skylėtu delnu
Prasiveria girgždesiu skylės
Kalvoj apšlakstytų namų
Surieda į duburius sesės
Palaidot audimų senų
2005-09-27 10:54
***
Ir aš ligonis pažinimo
Turiu istoriją
Sveikatos, laimės
Apibrėžtą teritoriją
Bet kai tik rankos siekia kišenes
Istorijos prisimena sales
Kur dar neapsilankė per tiek metų
Ir išsilaksto katėmis tarpe lietaus latakų
O jei kačiukas būčiau, nors buvau
Tai tyliai kniaukčiau, niršiai siausčiau, pagaliau
Mylėčiau pasivaikščiot ant stogų
Nors ir retai mieste yra tokių kačių
Kurios surastų kelią į palėpę
Atsiminimai vartos kur priplėkę
Pro kopėčių, senų daiktų žvilgsnius
Subruzda priešistorinis žmogus
Kai dar buvau akvariumo žuvytė
Užfiksavau kad lapai miršta nenukritę
Taip medžiai atsikrato savo kūnų
Pasiunčia viską žemėn po perkūnų
Akmenimis riedėdamas nuo šlaito
Nesuvokiau, kad žemėj nėra laiko
Pažiręs smėlio liūdesio daina
Po dykumos dangum siaučiau audra
Šiandieną štai už sankryžų dviejų
Sugulusi istorija ligų
Pasklaido palinguoja, šlamesys
Operacinių tuščias skambesys
2005-09-29 07:24
***
Čia visos praktikos
Sumirkęs putoplastas ant palangių
Staiga išplėstos akys
Pajuodęs žiedas obuolio
Čia kalendorius
Žaliai kalena priminimus. Doras
Pulsuoja pirštuose
Skubėdama akis po ciferblatu
Čia stoja, čia trupa, pleiskanoja
Pušies žievės saulėgrąžų lukštu
Sugrįždamas užstoja vakarą
Parklupdo diena pilną radijo bangų
Pasigedau čiurlių, blezdingos dingo
Šeimyniškai susėdę popiečio
Keiksnojas kuosos
Čia žemė, ten judėjimas
2005-09-29 12:50
***
Atsistojęs pieštukiškai
Parsinešiu stiklinės vatos gumulėlių
Sumirkytų rugsėjo lietuj
Apsivėlusio vėjo plaukuotais trofėjais
Iš tarpuvartės balos
Betoninių plytelių krantais
Samanotu tirpimu
Nuvalytais akmens parašais
Sudėliosiu betkaip
Netvarkingą dienoraščio bučinį
Suvyniotą arbatžolių lapuose
Prilipdęs skardinę sausainių
Paridensiu ieškot atpirkimo
Balandžių apleistam skvere
Viešpatauja tyli peleninė
Plasda vėliavos
Siereikiškės maišo kaštonus
Tirštą viralą
Lipdys ateities faraonus
Kurstys baimę
Tepliosiu rietuves vitražams
Vedžiojamus vaškinu popierium
Susukdamas stypsančius bokštus
Po toliu, po šiferio klišėm
Paslėpsiu praėjusį rudenį
Pro brezentu lašančiu
Gėlo vandenio ruošiniu
2005-09-29 13:18
Tupi pakalnėje?
Mąstyk! Mąstyk!..
Trys tūkstančiai septyni nušvitimai
Per dvi sekundes
Ten irgi kiūti
Belaukiant tavo paskutinio pakrypimo
Į kreivą dieviškumo taką
Klausyk! Klausyk!
Ateis tuoj metas
Kelti kūną į ataką
Papjaunant tamsą durtuvo briauna
Nebepataikant į nemielą šaką
Švaistyk! Švaistyk!
Juk teka vasara nebešvariais latakais
Ir lieka ten kur ir nebuvo
Po beržo skilinėjančiu kamienu
Ištryptais suoliukų plotais
Tipena paskutinė skruzdėlė
2005-09-29 15:38
***
***
Prikaitino galvą sapnai ir plaučius
Patraukiau gaivinti gyvybės krislus
Sekmadienis visgi bjauroka diena
Nei draugo, nei draugės, nei šunio šalia
Čia pat ant kalniuko klaikus staugesys
Pasisekė gyviams – atvėrė duris
Kukli įstaigėlė kudlotu vardu
Išgydo ligas be gyvybės ženklų
Toliau sau kulniuoju per miesto trasas
Gamta išsiilgusi tiesia rankas
Taip karšta – raukausi – žengiu tik centru
Labai jau apdulkę jos rankos švinu
Kriaušaitės dar žalios svarina šakas
Dygliuotos šakelės apsaugotų jas
Bet kas panorės nuraškyti vaisius
Jei apglėbė dangų, susiurbs ir nuodus
Miškelin įsliūkinu, vėsu, gaivu
Šešėliai apgaubia žaliu ramumu
Pridygę aplinkui keistų augalų
Mallboro, Estrela... gausybė žiedų
Vaikigaliai tempia nupuvusį kūną
Svyruoklio berželio, meistrausis harpūną
Jei pabaigei kelią nustok, nedejuok
Ir palaikus naujajai kartai parduok
Kokios epopėjos tarp saulės delnų
Nuo džiaugsmo nebejaučiu svorio dienų
Kažkur ten giliai pro užvertas duris
Bruzdėdamas braunas įraudęs vėžys
Pridulkusią plombą su žnyplėm krapštys
Toli dar tas metas kol ją nudraskys
Bet pančiai – mąstau – juk nebeina stipryn
Be gero puolimo teks ristis žemyn
Tuoj pat pasvarstau apie bendrąjį tėvą
Nuvargęs senelis – juk tiek daug krutėjo
Paliko kapstytis savom jėgomis
Ne du juk vaikučiai – gauja, siautulys
Nekvaršinkit jo savomis maldomis
Problemom, džiaugsmeliais ar šiaip kalbomis
Neturi jis laiko klausyt tauškalų
Jam reik pailsėt po kūrybos vargų
Gerai kad motušė tokia dar jauna
Ko prašom tą duoda dosnia rankute
Tai bulvę, tai kulką, tai durtuvais dulka
Ištroškę verkšlenam: „parduoki agurką“
Šaižus ūžesys man nutraukia mintis
Pro šalį prasirita gaisrinės trys
Gaisrais mūsų širdys be saiko liepsnoja
Nudususį širšalą paspiriu koja
Nuo gonkom ir čerpėm aptriušusio stogo
Karveliai, varnėnai ir varnos plasnojo
Šio triukšmo išgąsdintas krito vinis
Įgėrusiam vyrui užmerkė akis
Nei gaila, nei pikta, anei liūdesys
„Gyvenimas tikras“, kas nors pasakys
Jei visą amželį pražiūri po kojų
Tai plytgalio riksmas mintis atlapoja
Plačiai išskėtojęs jausmus it lokys
Nuo kiosko gražuolių jaunų klegesys
Man „labas“, joms „labas“, kažko per saldu
„Eik na x-- urode" kažkuom netinku
Kramtau paskutiniąją frazę, šalia
Mašinos, keleiviai, jūreivei kine
Sukiojasi, maišosi kadrų būrys
Minčių paveikslėliai pro mano akis
Apdulko pavargusi popietės saulė
Bastaus be tikslų lyg priėdusi kiaulė
Jei būčiau užjaučiantis, mielas, žavus
Lankyčiau draugus kaip kiekvienas žmogus
Belieka tik čipsų pakelis sūrus
Sausainiai sudžiūvę, sudžiūvęs dangus
Skardinė saldėsių, apkarto – šleikštu
Į šiukšlinę viską, miegoti slenku
Ir čia nepalieka ramybėj laužai
Čepsėdami plaikstos Huano darbai
Apgautas mokslinčius, aistra – dykuma
Kvatoja , vilioja kas nakt pas save
Pabudęs vidunaktį alpsta, sustoja
Kažkas nepažystamas tyliai šnopuoja
Prispaudžia besvoriu juodu buvimu
Į kepenis, širdį, į inkstus žaibu
Ryte vos patempdamas kojas brendu
Per rasą, sidabrą iš tavo plaukų
Link darbo – išgelbėsi gal nuo kančių
Kaip sunku senėti kai nėra darbų.
***
Miesto gyvenimo skylę, užlopo žvaigždėta naktis
Balkonuose raudos dėl žemės, kurios neatriekia mintis
Šeimyniškai girtos problemos, kažkas nenupirko kažko
Už tai į dantis duot grasina, nes dantys problemos visko
Ir aidi keiksmai mėnesienoj, seniai jau nutilę žiogai
Gerai kad aukštai – būt apvėmę, gerai kad šiek tiek atskirai
Prisimenu kaimą nemielą, bet ten naktimis daug mieliau
Nors ne pavyzdinė higiena, tvartely kažko daug jaukiau
Subyra dantyta į tamsą, kalba sudaužytų galvų
Miesčionys puikiausiai supranta, kaip sunku tarp sienų pilkų
Nusirita kulbėm pušinėm, lietus nupenėtų jausmų
Kaimynų paklodes apkramto, žinutes palieka ant jų
***
Tavo poezija man tarsi smiltys byrančios
Iš nepilnai užspaustos saujos
Ir kuriančios geltoną smėlio pilį
Kurios languose raitosi ugnies lėti liežuviai
Laižydami drugiais sparnuotą dangų
Ties horizontu kylantį tylos statyta siena
Kuri ribodama nuo begalybės aido
Mūsų dar minkštas ausis
Parėmus pabaigą minčių
Ir dengia vasaros liūties pastele
Dar nepripratusias į gelmę žvelgt akis
Kuriose spindi žaibo melsvas blyksnis
Suvilgantis dar nenurimusias mintis
Ir atlapojantis gamtos plačiausią sielą
Kuri rami ir nepriklausoma
Nuo didmiesčio rutinos
Ir žmogiškumo apraiškų
Tarp turguose išmėtytų prekystalių
Tarp atpažintų be likimo klystkelių
Šuoliuojančių nuo šiandien lig rytoj
Prasikalančio švelniai žalio daigo
Ties akmeniu šalikelės
Arba giliai šaknis suleidusio
Lapijos svaiguliu nugirdančio
Atleisti galinčio visas skriaudas
Didžiulio amžiaus patirtį sukaupusio
Pakrantės ar sodybos ąžuolo
Kurio šakose šokčioja žiogai
Ir žaidžia ryto saulės spinduliai
Bei suka savo lizdą
Mažas, bet svarbus tiek pat
Kiek mes nesvarbūs
Paukštis
Kuris pakels sparnus
Ir tylą laukiančią prie kryžkelės
Šviesiam vidunaktį su mėnesiena
Kuri išplaukdama paliko
Paskendusius pienuotam
Rūko brydės dvelkime
Svajones apie laiko amžinumą
Ir laikinumą mūsų valandų
Suskilusių nuo laikrodžio rodyklių
Skubėjusių užbaigti paskutinį ratą
Ir vėl pradėti estafetę
Kurios laimėtojai iš anksto suskaityti
Tai vienetas tai dvejetas ir taip toliau
Iki neįžvelgiamo naujojo kitimo
Sugrįžtančio pavasario lytim
Kurios užstringa tilto prieangy
Sukurdamos neramų miesto šurmulį
Išvirstantį miškų bekraščiu ošimu
Belaukiant vasaros, pavasarinio budimo
Varveklių skylančių širdžių į žemės veidą
Į akmenuoto tako pakilimą
Ir laužiančių linksmutę jauną šviesą
Pro apšarmojusius svetainės langus
Ir pečiaus apneštą per žiemą purvo sluoksnį
Pro mūsų nuskaidrėjusias akis
Ir truputį pravertą vyro širdį
Daina
Mano mylinčios rankos ir vėliai kabinas į ledą
Ir nežino širdis ar šį kartą tikėjimą ras
Ties prabėgusiu salvėmis, vėliavom, paukščiais gyvenimo
Ties sugrįžusia žvakių liepsnos išsklaidyta šviesa
Aš kas vakarą sėdu paskęst į netilstantį nerimą
Apkabindamas dūžtančius pažadus mūsų kalba
Ir kas kart vis giliau ir giliau pasižiūriu į nežinią
Kuri skaldo lyg kūjai į priekalą mano svajas
Aš kas nakt nesiliaujantį skundą už lango girdžiu
Skundą šlamantį aidintį sutema šaltu lietum
Atgimimą bejėgį ir skausmo bailumą jaučiu
Kur pakilt neįstengia nuo žemės vėjuotan dangun
Dar daugybę dienų aš keliausiu it nešamas lapas
Tarp ramių paskutinių saulėtų rugsėjo dienų
Lyg paniręs į purviną klaną nuvalkiotas batas
Nusimest metų naštą nuo seno paviršiaus geidžiu
Taip ir tęsis žybsėjimas suksis nematomas ratas
O aš lėksiu drugelio sparnais tarpu jo stipinų
Vieną popietę trenks man į širdį tavasis atsakymas
Po atsakymo jau nebegims man daugiau klausimų
Nuriedėjęs vežimas į tolį vingiuotu taku
Drugio žvyno nubyrantį auksą maišys tarp kelių
O vežikas belaikis ramiai plieniniu botagu
Skainios žiedlapius mostais be pykčio šios žemės gėlių
Laukuose rugiapjūtė
Atsimerkiu. Naktis po truputį
Išeinu pažiūrėt į Rugpjūtį
Banalu pasakysit, bet tikra
Širdužėlė banaliai suvirpa
Po truputį. Banaliai linguoja
Mėnesėliui per žandenas ploja
Debesėliai padangę susupę
Staugia šunys, banaliai nususę
Amsi uolūs nakties niekadėjai
Apsiaustėlį pašiurpina vėjai
Danguje suspindėjus Rugpjūčio
Išsilenkia žvaigždė daugiabučio
Kaimynėliai šį kart nežvėrėja
Saldžiai supa sapnų karuselę
Klausinėja banaliai lapu
Drebulė - galbūt šį kart myliu
Nemyliu spindesių Kasiopėjos
Tuo labiau šienpjovių ar pjovėjos
Semia derlių ištvinusi upė
Ko norėt - laukuose rugiapjūtė
Išnešusiai Senegalą
Na mieloji kaip tu sugebėjai
Senegalą išnešt plaukuose
Aš gailiuosi kad to panorėjai
Dešimt metų anksčiau už mane
Gal nuo tavo plaukų prasidėjo
Ties Namibija smėlio audra
Iš kurios dykuma pribyrėjo
Ir užtvindė oazes sausra
Nebeliko nė trupinio smėlio
Jis keliauja tavoj širdyje
Senegalą telanko vien vėjai
Gal sugrįši su jų svajone
***
Praėjusių dienų mokyklos laiptinėj
Mus supo katiniškas šlamesys
„Šaudyt“ šaukė mūsų vadas
Bet nieks neklausė
Jų buvo daug. Labai
Ir mūsų ginklai būtų niekuo nepadėję
Galėjo pagimdyti priešiškumą
Viena nežmogiškos kilmės gyvybės forma
Ramino mus, sustojusius paradui
„Jos nori tik susipažinti“
Jos stiebėsi ant paskutinių kojų
Laižydamos jos švelniai kandžiojo rankas
Miela akimirka
Nepasikartos, dar pagalvojau
Ir sutikau būt vedamas susitikiman
Kuriam kalbėjo apie būsimą karjerą
Aš lingavau kaip medis vėjyje
Nes jo kalba tai tiktai vėjas
Ir kas be ko silpnokas
Taip lengva suvaidint ekspertą
Tereik reikšmingai patylėt
Mane vaišino, bet nevalgiau
Nemėgstu mėsgalių kalbos
Ji man ilgai meluoja
Verčiau renkuosi tyliai verkiančius
Dainuojančius gyvenimo kitimą
Bet jų nebuvo ir aš alkau
Po namo dūminio languotu stogu
Kur prieangyje po suolu miega
Nubaustas tarnaut arklys
Ir ėda savo pačio miegą
***
Valtelėje tylu, valtelėj tuščia
Valtelė vėl apraizgoma miglų
Į valties dugną ešeriukai pukši
Keli jau išsitiesę tarp lentų
Dar šiltas kūnas, žvynas dar suspindo
Bet žiopčioja jau vis rečiau burna
„Žudikas ką“- kabliukuose verksminga
Aukų išniekintų nuaidinti rauda
Stiklinės akys, nematyt ten baimės
Jos tik pagautos klausia: „kol mane“
Stiklinės žvakės varvindamos seiles
Pribarsto perlų ežero dugne...
Nei sapnas nei gegutė
Prieš migdamas maskatavau
Viršugalvį aptraukiančiu džiaugsmu
Kad pilną dieną krebždesiuose palieku
Kramčiau pagalvės kampą ir lapus
Pro lango keturkampius
Sėdančius į tingulį
Nesigrožėjau - nesipiktinau, kraujuotom rankom
Kapiliarai nebelaikė nerimo
Išsišiepė rausvėjančios melsvai žvaigždutės
O venos nešė paslaptingą kraujo upę
Po lygumą vedžiojau plaštakos prisiminimą
Lėtai vibruojantį žema nata
Užčiuopusį sugriauto namo kaminą
Pasidžiaugė praėjusia šviesa
Alksninio kvapo pelenų
Nenutekėjusių su vėju
Paslėpusių banguotam pievos kūne
Suvirpintam praplyšusių akių
Aptikusių skausmingą nukritimą
Susitikimą su pasaulio kito eigastim
Grobuonišku atkaklumu naudotis
Ribojamo tik skritulio minčių kryptim
Praplaukdavo praėjusios našlaitės
Spindėdamos patarimu
Nuvalkiotu tarp draugiškų pasisėdėjimų
O skausmas bandė plėstis
Bet įsikabinę smiltys to neleido
Savo budrumu traiškydamos ledą
Barstydamos paleryžuojantį rimtumą
Tarp fotelių, fortepijonų ir vazonų
Įsišaknijusį neatplėšiamą norą atsiskirti
Nuo paskutinės lapo padalos
Sustojančios kotelio smigime
Į šaltą žvirgždo šnabždesį
Sukluso nuotrupom kalenimas
Nuo skausmo pajuodavusiais krumpliaračiais
Išsivyniojo karmos pabaiga
Paskleisdama saldoką slyvos užliūliuotą aromatą
Tarp šulinių, tuščių arimų ir lietaus
Nudrąskančio palėpės atminimus
Kurių nelikus ieškoma pilnų stiklainių
Senam nuo prietemos sandėliuke
Su nepraeinančiais džiovintais obuoliais
Pelių netilstančiu cypsėjimu
Ir aidinčiu gyventojų ritmu
Nusėda dulkėmis eilinis rytas
Apsimiegojusiu suklystančiu žvilgsniu
Apmėtantis stebuklišką rutiną
Lukiškių aikštės karvelių išganymui
(Pasinėrus į Gedinčiojo atsisveikinimo marazmus)
Pasikeitė laikai
Kol dar manęs nebuvo
Po to be skaičiaus kito jie
Kramsnojant dulkes
Į dangų keliam Telekomo antenas
Suklupę vis veblename
Nors retkarčiais neberūdijantį kryželį
Lai būna amžinas
Pasiūlysim iškelt
Kryžiuotos formos retransliatorių
Taupys ir nedarkys architektūros formų
Sugedus suvaidinsim nukryžiavimą
Elektro techniką užplaksim liežuviu
Kol išmintį negendančią atkuis bagažnyke
Po lygiai išdalins varnėnams kaimynystėje
Jų tryliktą nukeps vien dėl scenarijaus
Visus kitus paleis į pietus
Kad sugražintų neprigijusią religiją
Į šiaurės Afrikos brūzgynų prieglobstį
Pagavę grūsime balandį į kišenę
Netiek ir daug jų, bet negaila
Kiekvienam nebeužteks
Iškvėštam truputį per greit
Tiekto...
Paliksime vaikams
Ragatkėmis iššaudys
O gal patobulės
Ir plieks merginom į blauzdas
Pneumatiniais
Su lazerine optika
Tik žodžiai taiklūs
Vargu bau ar greičiau teišriedės
2005 m. rugpjūčio 27 d. 15:xx – 19:16
Pamiškės šermukšnių pralaimėjimas
Romantika pasibaigė pamiškėse
Stambiai žvyruotas paklotas
Nebesvetinga ir taikli ražiena
Pribirę gilių ir konkorėžių pušų
Egiptu dvelktelėjęs saulės diskas
Keliauja Švedijon vaidint saulėlydžio
Kova vetuojama šermukšnių raudoniu
Paskęstančiu tarp pirštų prieblandos
2005 m. rugpjūčio 27 d. 19:30
Pro tylą susigūžusių miškų
Lašišų atkaklumas - beprotybė Žeimenoj
Pro užtvankų malūnų mentis
Pro alkoholikų žeberklų smaigalius
Pro miestų nuotėkų nuodus
Pro tepalų dėmių vaivorykštes
Pro siūlus kaproninių spąstų
Pro geltonai nubirusius lapus
Po rudeniniu alkanu dangum
Prieš tonas pasipriešinimo skysto
Ieškot ramaus žvirgždėto dugno
Kad prasitęsus išbyrėti rutuliukais
2005 m. rugpjūtis 27 d. 21:15 (prisimenant 2003 m. ankstyvo rudens pasiplaukiojimus nuo Asvejos-Dubingių)
Išvengus beržo sėklos peilių
Ši naktis truputėlį istorinė
Nors nevaikšto po ją faraonai
Su juokingais galvos dangalais
O juk buvo prasmingi
Nusausėjusia burna
Kramsnoju berželio kamieną
„Kelkis drauge, krenta žvaigždės,
Gali stipriai užgauti
Jei iškarto pabusi“
Valkatėlių nei ženklo
Ar nebus tik per sieną išlipę
Iš pradžių tik į Lenkiją
O po to taip toliau Eritrėjon
Šį tamsymetį – žiburių daug prisėta
Dyla plazdanti žvakė
Tolėliau ir mėnulis – tik neplazda
Varvėdamas milžino ašarom nepataiko į žemę
Gal tai nėra pagirtina
Kas gi giria senus klišakojus
Nebegainioja kamuolio
Dėmėmis pasipuošusio šviesulio
Nors man sakė tokioj tamsoje
Juos sapnuoja visi stadionai
Kuriuose bent sezonui
Buvo futbolo aikštės
Net jei niekas neplojo
Nors neturi jokių piramidžių
Tiktai svyrantį jau aptriušusį kryžių
Taip pat iš istorijos
Juos paliečia naktinis palaiminimas
Pamanyk – geltonkojis!
Jeigu būtų sutikęs tarpuvartėj sifilį
Šiandien būtų bekojis
Bet gal būtų parodęs jam Sifilis
Kelią į skausmo šventovę
Vis tikiuosi išvengt prakeikimo
Užgesinamo dagčio išsklaidomo dūmo
Nors žinau neišvengė nė vienas
Išskyrus filosofą
Kuris visą gyvenimą vengė procesijų
Vien tik sodriai juoduojantį dangų
Pripažįstu už tinkamą stogą
Neišduos jisai miegančio ašarom
Į apsvaigusią -- kas be ko -- neapsaugotą širdį
Na o jeigu išduotų – jam iš anksto atleista
Juk jisai dovanojo man nuotrupą Halio kometos
Ir pulsuojančius kūnų šešėlius
Susumavus – į vakarus, bet truputį išgėrusius
2005 m. rugpjūčio 28 d. ( po 1:00 kylant mėnulio pjautuvui
Jo ragus atsargiai kramsnojant žiogams.)
Kažkas apie lietų vasaros dieną
Kažkam neįtiko lietus
Su purvo dėmėm, uždarytais langais
Sako labai nesvetingas, prastokų manierų
Linksi galvas „Taip taip, jūs teisus“
Ir antkapių giminės širdo
Visi šeimininkai mašinų
Dalis jų išvyko į upę
Šie metai dar be maudynių
Bus gėda prisipažinti
Nebėda – pameluosim
O liūtys laukuos nemelavo
Neauklėti provincialai
Skandino nelankomas pievas
Kol merkia neraišiomas karves
Atostogaujančius arklius
Šukavo dar nespėjusius perprasti apgavystės
Išgulusius miežius prie kelio
Tekėjo keistų iškilimų grioveliais
Vieni juos vadino namais, kiti pragaru
Lietus nesiaiškino – jis ne teisėjas
Ir varė toliau savo darbą
Nei juodą, nei baltą
Greičiau pilką
Arba truputį geltoną
O rodos turėtų būt melsvas
Lyg tvenkinio žiaunos
Kurias brakonieriai išlupo
Jiems lengva – namie alkanėja šeimyna
Kviečiai neravėti išputo
Prisisiurbė molžemy bulvės
Lietaus neatpjausi ir nepasiklosi
O miesto šakočiui tai kas
Išplauna balkonus
Ir ošiant ramiau bus miegoti
Ir nuotaikos lyg iš Apučio novelių
Nustosim kirvukais mosuoti
2005 m. rugpjūčio besibaigiančio 28-je naktyje (nelijo).
Sapno išaiškinimas
Nurimus į vakarą
Nutraukei tu mano gyvenimo
Iki skambėjimo įtemptą valą
Ir nunešei jį tabaluojantį
Išblukusios žylkos kąsneliais
Į šio ežero gelmę
Tokiomis naktimis
Tu sugrįžti prie kranto
Ir man būna šansas
Atsiimti savo vaikystę
Apspjaudau tokias galimybes
Nenaudingų švinukų purslais
Išlydytais dujų melsvoj liepsnoje
Laiku apsinešusiam špižiniame tigly
Kurį dar naudojau mokyklos tapybai
Apmėtau tave atbukusiais laimės kabliukais
O vieną identišką naktį
Nors žvaigždės kitaip jau žibės
Tu nebeatplauksi
Nes žuvys gyvena trumpiau
Dūlėsi dugne
Tarp laukiančių saulės dumblotų žolių
Po storu
Raminančiu nervus
Vandentiekio šulinio dangčiu
2005 m. rugpjūčio 28 naktis
Kas ieško - tą randa
Vežėjas atbogino siaubų vežimą
Tiesiai į balkoną
Jis buvo pasikinkęs mėnesio ragus
Paliko pasišnekučiuoti ir pranyko
Tamsume neįžvelgiamam
O svečias neprašytas
Atsibeldė palangių skardomis
Riaumojo širdį stingdančią
Puolimo maldą
Putojo siaubas
It pavasario midus
Daugmaž į vidų
Jo likučius žiaumojo šalia sprando
Dar vienas beldėsi palangėm drėgnomis
Nubudau...
Jau išslinkęs puošnusis Orionas
Dar nepražydusiais papuošalais
Vežėjas mėnesio medalioną
Pasikabinęs po kaklu
O pasikinkęs Taurą
Kaip ir turi būt
Ir net Dvynių ištvirkę pirštai
Kyšo iš miškelio
Galėtų grįžti vežimaičiu
Savo dovanų
2005 m. žvaigždėtą besibaigiančio rugpjūčio naktį susitikus truputį pažįstamus
Truputis pažinimo
Rudenį numiršta visi laumžirgiai
Net tie kurie galėjo skristi
Tik jeigu žinoma be viršsvorio
80 km per valandą greičiu
O jeigu pavėjui?
Numiršta lapai
Tik ne visi nukrinta rudeniop
Kokia ilgiausia
Lapo krentančio kelionė?
Neužfiksuota lapuose
Tatai jokia naujiena
Ir žmonės kaikurie
Tiktai numirę
Tarsi lapai
Po pasaulį pradeda bastytis
Iš sengirių Irkutsko
Šalia skaidrios
Miškų ir pievų upės
Parvyksta lietuvėlėn
Cinkuotose dėžėse
Po to po kirminą
Muselę ar net laumės seną kuiną
Išskraido keturiom kryptim
Dažniausiai pietryčių
Kodėl jų nieks nestabdo
Šalia sienos Baltarusijos
Ą... Taip. Juk nenaudingi
Nešiojasi tik seną kaip pasaulis
Gabalą tiesos akvamarino
Kurios nenori perduot mažesniems
Arba žolelių valgytojams
Anie greičiau pamiršta
Todėl jiem reik daugiau prisiminimo
Vabzdžiai ropliams,
Šie žiurkėms, lapėms
Kurios urvuose dvesia
Jų maita - tiesioginis žinių šaltinis
Todėl tokie protingi juodvarniai krankliai
Mačiau išminčių
Žirgliojantį prie greitkelio
Pažinęs – apsimetė kad stabdo mašinas
Juk niekur nėr nei gramo
Artimų molekulių
Jis tikisi kad mirus
Sudegins jį ir vėjyje išskleis
Taip grįš į dulkes žemės
Jis mano, kad tai mylimiausias kelias
Nors maloniau kurkas
Gulėti tylos bokšte
Po atviru dangum
Belaukiant grifų
Išminčių artimų rytų
Kurie tave snapais
Tikėjimui inicijuos
Be tarpininkų
Ne virtualiai
Labai tiesiogiai, be išsisukimo
2005 m. rugpjūčio 28 rytą tekant saulei
***
Rausvai geltonos rangos po žarijas
Neišsakytos dar šią naktį bėdos
Iš sutemų liepsna išplėšia violetinius šešėlius
Kažkas anglim išlieja savo širdį
Sausa pajuodusia šypsenėle
Jausmus byrėdamos žaloja žvaigždės
Ir vis pro šalį
Ranka, kuri turėtų būt sava
Taip nemiela
Ir taip toli
Per tris temas
Baksnoja į obels kamieną
Barstydama apgaulės obuolius
Žaliai tamsius
Sunkius kaip mylimo paguoda
Nusiritančius atokiau
Į paslėptą rasose žolę
Ir bulvių jau nuknaisiotas vagas
O jos vis šoka raivosi ir mainos
Išpiešdamos veidus šešėlių magija
Ir išryškėja linijos
Nusivylimo
Būt artimu ir paprastai laimingu
Bet to nebuvo jau gal dvidešimt penkis metus
Nebus ir dar penkis
Ir vis kartojasi kritimas vaisiaus
Nutraukiantis tą pačią temą
Ji vis iš naujo mezgasi
Voratinklių užmigusiam bruzdėjime
Apie prabėgusias blakstienų virptelėjimu
Tarp dievo išdalinto laiko
Kitų čiulbėjimų apsuptyje
Akimirkų dėliones
Apie kaupimą
Ir didį džiaugsmą nematyt pasikartojimų
Deževu
Vėl slysteli mina nuo medžio
Įsisupusios viršūnės
Susminga atsiskyrėliams po kojų
Ilgai uždels
Jus išdraskys kada širdis sustoja
Ties šokčiojančiais laužo plytų briaunomis liežuviais
Pasidalinsime rieškutėm žarijas
Jau sėdant išvažiuoti
Jos bus tik pajuodavę
Ir atšalę anglys
Neišsinešti vakaro kišenėje
Ir neišsaugot šaldytuve
Nei raktų ryšulio skambėjimo melodijos
Tarp avietyno svaiguliavimo
Ir slyvų pusmečiu nubirusių žiedų
Pro svetimos trobelės žemo kvapo
Nušliaužiančio tarp uždangų
Ties pamirštais
Nebeglobojamais
Kampuotais aviliais
Supuvusių pakojų
Saldoku aromatu
Garuoja girdoma laužavietė
Pirties ir vaismedžių kvapu
Ir stulpas pro pirštus
Nuo aukuro susigeria dangaus
Beribiam ir žvaigždėtam glėbyje
Iki kitų aukojimų
Ir iki kito nesušaldyto
Tarp žodžių laužo vakaro
Nukrinta obuoliu į pelenus dangus
Pakirstas lėkusio pro šalį meteoro
Nesprogdinsiu dangaus
Nesprogdinsiu dangaus
Ir elektros lempučių neglostysiu
Pasiilgęs rudens
Nebekeisiu gyvenimo nuostatų
Šunį kojos pirštu
Švelniai liesiu
Truputį pauostysiu
Taip kaip visad dvelki tu
Juodo lauko neišpirktu užstatu
Atsinešiu šiaudų
Iš po spalio lietaus
Į rugsėjo nepaliestą priestatą
Kur vėlai lubinai
Melsvą žiedą stebėjimui išskleistą
Padabina rasa
Apsikarsto karoliais voratinklių
Ši naktis ne viena
Vakare susitikom laužakanklį
Užliepsnojo skvernus
Pasikaišiusi bėgo papurkštauti
Kūdros veidrodyje
Tarp lietuviškų lotosų užkurkia
Mėnesienų varliai
Slapukaudami pievose svirpia
O žinai dar gerai
Atriboja bent kryžiai įstiklinti
O tai lubos nesaugomos nuslenka
Susirango šalia
Prie gerai prikūrentos pirtelės
Atsidusus lengvai
Papudruoja sau žandenas spaliais
Saugo bulves giliai
Visų metų sugrobstytos dalys
Purvinais kibirais
Tempiam juos po plačiaisiais stogeliais
Išsitieskit ramiai
Pusė metų ir skambam medaliais
Su purvyno klanais
Ant pavasario delno randelis
Išsilies žilvinais
Ir žilvičiais nukaišytas kelias
Nusiris kruvinais
Mokslo vyrų išniekintas – žalias
Paskutiniais purslais
Perlų vėriniu čaižomais keliais
Per bangų arimus
Vinguriuojančius verkiančio lauko
Kur rugiai nepražus
Ir kirstukai kur nejaučia laiko
Po aukštų debesų
Sniego dovanos džiugina vaiką
Ant balučių ledu
Aštrų antspaudą uždeda - paika?
Kai nebelieka posmų
Nebekuriu poezijos
Stebiu kaip mėnuo
Velkas suodiną apsiaustą
Tarp elektrinės kaminų dueto
Nuplėšęs ketvirtadalį žievės
Į nebaigtą užmūryti palėpę
Nebesipriešinu mašinų ratų
Greitam paklydusiam lėkimui
Tarp įsijungiančių kvartalų
Užuolaidom nuspalvintų langų
Nebesiginčinu su skoniu
Tiek savo tiek kitų
Jau vasaros gal trys
Pretenzijų į jį nebeturiu
Nebeatleidžiu prieteliams
Juk neturiu už ką
Atleisti žvilgsniui nesuprantančiam
Kad nusidažė vakaru dangus
Ir debesys išleidę rašalą
Apsunko sutemos grožiu
Kur mano ugnys?
Einant kabinti žemę nagais
Berti į viršų
Akėt sumedėjusiais pirštais
Šaligatvių žolę
Įsikimbant į dangų
Atkąst drėgme apsivijusio laiko
Parblokšti praeivį
Užsnūdusį savo kiaušinyje
Kedenti šunėką
Bėgiot keturiom
Paskui jį
Per betoną
Nepaisant kad rankos
Negražios palieka
Sustoti ir liesti
Ledinį rasotą kapotą
Raudono "Pežo"
Lyžtelti padangą
Suodžiai
Tik daiktas
Tik šūsnis materijos
Po laiptinės šviesuliu
Po kojų grotelėmis
Mūsų albumai:
Ledų, šokoladų, traškučių
Saulučių popiergalių kalnas
Susemkim
Į sekcijas neškim
Pasiūlykim svečiui:
"Pasigėrėk gerbiamasis
Sukritusio mėnesio sandara..."
Šis menas
Iki
Saulės tekėjimo maksimų
Ramiai aplankstytų
Kasų kurtizanių
Suvytusiom rankom
Paburkusiais skruostais
Plaukų trūkinėtom kaselėm
Sudribusiu kūnu šaltienos
Iš (nesikartosiu) ėriukų kauliukų
Po centą už gramą.
Neskubanti pamoka
Kaip paprastai prasiskleidžia tiesa
Be prievartos prieš gyvulį save
Kaip žolei leidi pakentėt savy
Tarp įtampos skambėjimu tarpsti
Veidrodinės meditacijos
Mano šuo turi mišką
Prikritusį rudenio lapų
Dar jis turi mane
Atsilikti neleidžia nuo tako
Medituodamas veidrody
Svetimtautis į klausimus rašo
Tu ne aš ir ne tu
Susitiksim kitokiu laiku
Stiklo rėmas tai saugo tai maišo
Indėnams nepatinka ruduo
Kažką dar norėjau
Parašyt apie daržą indėnų
Prie prekybinio kiosko pavėsio
Kukurūzų nurudusią gyvastį
Po gatvinio žibinto šviesa
Apie smėlyje žydinčią dynę
Sulankstytą skardinę kampe
Sijonėlius gėlių
Ir krapų išskleistas svajones
Jau pagavusias rudenį
Ištampytą vorų po šakas
Karijas Nynas
Sutraiškyta uola
Išskridę paukščiai
Nudžiūvę ąžuolai
Glaudžiu ratu
Atsiprašau
Tai nedėkingi aukščiai
Čia neramu
Nors nebėra gyvų
Varpų skambėjimas
Negimęs, neišlaisvintas
Į dangų rangos
Dulkių tuštuma
Paleiskit akmenis
Senas mintis išlaisvinkit
Nesitikėjot?
Budos pamoka
Išmest nelengva
Grupiniai konteineriai
Neantspauduoti
Kuičiasi liga
Atpančioti, atnarplioti
Parduoti
Krūmokšniai kuždas
Sąvartynų kapuose
Parduokit liūdesio
Ramu ir šilta
Nuo šaknų ligi dangaus
Lig debesies
Lig to kuris dar girdi
Per lygumas
Per priebutį rudens
Suleiskit ampulę
Man morfijaus į širdį
Te išvagos
It upės žemės kūną
Po plaštaka
Du lapai tyliai bris
Į šaltą
Žiemos formų paprastumą
Du ežerai
Plaštakėmis nukris
Savanaudis keleivis
Mirė kūdikis
Džiugesio badas
Po gatves svirduliuoja paradas
Stingsta mirusio vaiko širdis
Į svečius susiruoš liūdesys
Pasiskins
Nužydėjusių rožių
Tris eglišakius
Peiliai... Ugnis...
Pasibels
Atskubėję iš ložių
Įsikibs
Atlapoję duris
Glostys kilimus
Uostys likimą
Trys užuojautos
Du vakarai
Molio demonai
Reginiu grožisi
Tirpsta žvakėmis
Vaiko darbai
Trumpi pabėgimai
Jau nebe kūnas
Žydrumos ugnis
Tarp plunksnų debesų
Pasklidęs rūkas
Išduos kaip visad
Mobilus ryšys
Ant stalo guli
Neišsiųstas atvirukas
Prisimenant senus...
Karmos vėjas laike pasivijęs sustoja
Ten kovojau miškų pakrašty
Klausinėt neturėdamas svorio
Stengiaus gyvastį jų nuraškyt
Nesisekdavo lyg pirmakursiui studentui
Lapai biblijų smėliui, kardai į medžius
Priešo kirčiai turbūt abejingi akcentui
Pasislėpdamas krūmuose laidžiau žodžius
Knibždėlyną sukilėlių, tūkstantį vyrų
Tegaivino suvytus mintis
Po kalbų kuris pirmas nusvirti ketina
Pjaustė venas namų ilgesys
Naktimis ties laužavietėm taisėme kamanas
Malėm paraką, lopėm šalmus
Bet šalpusniai suskleidę geltoną dainavimą
Pašnibždėjo: „ramybės nebus“
Plaukė miglos pamėlusios, upių išganymas
Tiktai medžių viršūnės nubus
Pilnatis nusileis į sudrėkusias samanas
Seni metraščiai to neužklups
Devyniolika amžių, dešimtmečių keletas
Po gimimo kurį vieną kart teužmuš
Pavojingai žiaurus ir spygliuotas gyvenimas
Net iš dubenio rankos lašnoju nuodus
Traukinių ešelonai, rūdim teptas kelias
Gilzės stebi praplėšę vokus
Metalinis skambėjimas, vieškelis senas
Laiško skrydis per kulką užtruks
Kammillai
Nebylios ašaros šiandien į Prancūziją
Link Senos išsiliejusių krantų
Tesužinojau, kad save kankino
Aistros liežuviais plaikstės virš galvų
Po molduobes žaliom naktim agatų
Basom pėdom per grindinius žiemų
Išgimdė sūrią rudeninę rasą
Suskaldė pastovumą akmenų
Tau visos ašaros ir šiluma krūtinės
Išnykusi tarp skersgatvių aklų
Neprisiminsim gipsinės klampynės
Granitas trupa parapetuose stogų
Trupėjimo stabdymas
Sutikdavo paskubomis muskato kvapas
Linguojantys kampai lėtai tvirtėjo
Užšalus upė į turgavietę skubėjo
Tik varpinės strėlė kur naujas kapas
Ta laiptinė - kampuoto vargo lašas
Užnešdavo jaunosios glėbyje
Viryklė spjaudė patarimus šalyje
Kur išsirinks tave netikras takas
Tos rankos susipynę per anksti
Užplikė išgaruojančios arbatos
Priduso lempa - veidrodyje matos
Kaip vėlų vakarą į patalą linksti
Pro stiklo miglą pavyduolė mėnesiena
Pridengus šaltą prakaitą migla
Pro upės vingį atplukdytoj tamsoje
Apkaltino pavogus miesto žiemą
2005-10-03 12:52
Metamorfozės darbuojantis
Suskeldėjau tarkuoto švino raidėm
Ištirpstančiom vidudienio kaitroj
Į popierinį troškulį nespėjau
Visom įmanomom gyvenimo prasmėm
Išvinguriavęs pro skylėtą tylą
Nesutapatinamų paskatų
Sulėtinau tiksėjimą laukimo
Sudeginau uždūstančiom kaltėm
Lašnojau paskutiniais užstrigimais
Tarp melagingai žydinčių riksmų
Išpyliau surimtėjimo augimą
Ištuštinęs kišenes nuo jausmų
2005-10-03 15:13
Pareinant
Vijokliai kreša sienos lygumoj
Nespėju prisimint prisiminimų
Darželiai susivėlę darganoj
Prisėdu apsvarstyti nukritimų
Vedžioja voras plaikstomą molbertą
Klevai apkibę kekėmis sparnų
Tuoj metai kaip nebuvęs pas Albertą
Jau du be pipirinės apžavų
Nepadėkota už likimą šiltą
Užpuls tarp knygų kūną šaltuku
Kišenėj popietinis vėjas švilpia
Mintyse jau į prieglaudą einu
Lėtai pasikeliu nuo suolo – dar ne senas
Kaštonas bumteli į prieglobstį žolių
Apsidairau – drugeliai neplevena
Oro balionais plaukiančių galvų
Jau tiek patirta
Jau trečias tūkstantis skaitom mandalas
Jau trys dešimtmečiai – dar nepasenę
Kas gi belieka, kur bežiūrėti
Byra kaštonai rudenio adatom tiesiai į klėtį
Čirpina dangų vienišas žiogas
Vėl neprisimena savo gentainių pelė Eldžeronas
Rinksiuosi kelią, seną suskeldintį, popiečio saulėje
Kopsiu juo alkanas, kalbinsiu valkatas, kad tik nesustojus
Kad tik nesuskilus į tris nesutaikomus amžinus brolius
Neprisiminus tų metų kai dar nesivaikėm rytojaus
Augančio ąžuolo, klūpančio kelkraščio, plytinčio vieškelio
Nebeaprėpiamo žydinčio gailesčio nebepaliekamo
Ganėsi aikštėse krepšinio
Plukdė parduoti gyvenimus
Gniaužė mirkstantį popierių
Įsisupo lietum parbėgančiu
Lelijų lapų žieduotom garbanom
Šiltu žuvų alsavimu
Per tvenkinio veidrodį
Plukdė žvejai į nežinią
Pamirštą delčią kišenėje
Tik dar vienas sapnas
Du kontinentai, jūros dvi
Vandens banguoto plotai
Dvi rasės senos, sesės dvi
Laikai prašau sustoti
Pabėgo kraujas per putas
Per skaidrumą vėjuotą
Kad susitiktų su dievais
Kurie ramint nemoka
Savo dantytu buvimu
Tik gremžia laiko stoką
Į dangų šypsosi šnairu
Žvilgsniu kitus išduotų
Ir buvo sutiktas šaltai
Nesiruošė aukoti
Moralai ritos apie tai
Kovoti kad nemoka
Neprieštaravo atkakliai
Argumentų sausoka
Veidai palinkę įžūliai
Jam pamoka užduota
Į gimtą kratą su mintim
Niūrokom gena luotą
Ne, nežinojo, kad naktim
Grubumas kelia puotą
Jis atsiteis, jie dar mojuos
Koks tikslas nematyti
Kaip ritasi nuo šios kalvos
Vien pažadais ramstyti
Dar nesuspėjus nusilenkt
Randam savos žemelės
Griausmais jau ruošėsi priremt
Tie demonai pirkelę
Per dangų ritosi liepsna
Susmigo vario sagos
Ties kalno kūno praraja
Išplėštos žemėj vagos
Sutrupino šeimos turtus
Relikvijas, trofėjus
Išniekino siaurus laukus
Aštriom vinim apsėjo
Sudygo keršto svaigulys
Likimas atskubėjo
Apsidairyt nespėjęs jis
Mirtingiems nusidėjo
Tikslus padovanojo tris
Akis krauju užliejo
Įstatė geležies dantis
Rankovės sutvirtėjo
Per balą būgnų gaudesys
Į karo šūksnių šoką
Susmigo kūnų stingulys
Be valčių plaukt nemoka
Nepasiruošę atlaikyt
Keistų nesutapimų
Nemokantys minčių valdyt
Pabūgo užtemimų
Įamžino kardų šokiu
Trimitų raitalynėm
Iš praeities kimiai šaukiu
Tvot antspaudą vaškinį
Žvakigaliais užpilt takus
Nebedraikyt plaukų
Pamiršti praeities aidus
Nedrumst rimties miškų
2005-10-04 07:33
O vistiek...
Nesvarbu paskubėsi ar šauksi
Kaip nuplėšysi liepų šakas
Tu vistiek atsigert atsiklaupsi
Šulinys nesusmigęs kieme
Nežinau ar ilgėdams apverksi
Ko blaškysies po miesto gatves
Tu vistiek vieną rytą parplauksi
Šuliny sunkumus nusimest
Neklausau prasėdėtų likimų
Moteriškės išbris pro ribas
Tu vistiek nekenti paklydimų
Šulinys saugo tavo dienas
Neliūdžiu kad paliekamas vienas
Nebekyla į dangų ranka
Tu vistiek būsi valkata senas
Šuliny pradanginęs save
2005-10-06 16:37
***
Platina pasidengė saulė
Drėgmė jau palieka lapus
Plunksnos nurudusio žvirblio
Glaudžia antenos virbus
Slenka migloti troškimai
Slepia grubokus kampus
Į miesto širdį kėsinas
Rudenio pirštų lietus
Talžo sustingusią strėlę
Vėtrunge jau nebebus
Sminga į mirusį smėlį
Ten nesugrįžo žmogus
Dvidešimt trys ešafotai
Ritasi žvakės galva
Karpiniu lapų riboti
Trupa asfaltu kieme
***
Keliavo po dykumą Mukas
Prisėtą kūrybos dyglių
Į basą tyrumą nykštuko
Kėsinosi smėlis dievų
Sutiko paklydusį vėją
Sulygo pulsuoti kartu
Pamiršo sudžiūvusią ligą
Nudžiugino širdis žmonių
Kaip sakalas skriejo jo dienos
Tarp miesto linksmų užduočių
Nupjovus palieka ražienos
Pabudus ištirpsta sapnu
Susmigo pavydas varvekliais
Į širdis iš niekšų akių
Tik kaktusai melo negirdi
Negaili aštrumo dyglių
Pakilo nekaltas kartoti
Pabiro karštais pelenais
Turėti drąsos atsistoti
Tiesumą be ginčų nuteis
***
Naktie!
Prašau į mano širdį
Kuri ne mano
Atneški dvelksmą virpančio pasaulio
Diena grąžina žemės skonį
Ne smėliu gurga tarp dantų
Prožektorių žavėtojas
Gal užteks burbuliuoti po pasaką
Apsirengsiu ir trauksiu į rudenį
Šiąnakt krausiu į šlamantį bučinį
Gatvių medžiai išgeltę ir burba
Per akis to pamokančio vaizdo
Išsikvėpusio scenos poeto
Už akinių stiklų išturėto
Lyg uogienės stiklainyje žaizdos
Pats suprato, kad jau nebelikę
Prieš prožektorių prietemą vietos
Rankos apynio pančiais aplietos
O prieš minią nublanksta šalikelė
Ką nuveiksi – prispaudė nuplikėlį
Komunaliniai trys pareiškimai
Iš komunos išvyti grasinimai
Ne lankstus, ne šmaikštus, ne į klėtį
Žiba žilėj aptemę siekimai
Kur tereikia griausmingai virpėti
Spjaut per petį – kanopą uždėti
Nepasprink tik po tais atvirtimais
***
Praplyštu drėgna vėsuma
Žvaigždėto rytmečio
Apkaišyto nakties tyla
Po antklode praėjus pasaka
Sapnu nuslystančiu
Jau pamiršta liga
Dėlioju delnus
Norai merkiasi
Vilioja šiluma
Pro subraižytus langus
Šaltis dvelkia
Kasdieniška pradžia
2005-10-10 10:16
Ramu
Suplyšęs apsiaustas šiaurinio
Pašvaistėse skendinčio miesto
Kuris nebeturi tėvynės
Netvinksi jo reinvynio gyslos
Širdis po eskimo kuete
Po pusmečio sniego paklotu
Susmigus į plaukiančią lytį
Išsklidus banguojančiu plotu
2005-10-10 11:17
Susivėlinęs
Užkliuvę už bardiūro ornamento
Ištiško astrų žiedlapiais
Po žvakių dakčių ištirpintus ežerėlius
Užtemdė bičių smilkalu
Pušų kamienų šokį
Tarp plasdančių ugnies akių
2005-10-12 09:48
Lietuviškose kapinaitėse
Ten kliuvinėja tulku nepavykę
Nesidomėjo žemiškoj erdvėj
Pro nenuvytusius vainikus klykia
Ir vaškas laša tobulumo nuodėmėm
Nestatė postamentų, nedainavo
Tik OM vilnijo virš jaunų kalnų
Visatos sąmojis - juoda katė tipena
Ne deževu - pavirsta granitu
Čia dykumos kvadratinės sušvyti
Nasturtų žiedlapiu - mandalomis krentu
Apsikabinimų daugiau nebepraryti
Apsikaišau suspindusiu šerkšnu
2005-10-12 12:45
Vigvamai naktyje
Užmigę naktyje
Plaštakių pakrypimai
Paklydę kalnuose
Svajonių nerimtumai
Apie žvaigždžių akis
Susmigusias krepšely
Užgesusi rimtis
Nenuskinti žiedeliai
Po rudenio ranka
Šukuoja šiaurės vėju
Rausvų žiedų jėga
Iš kūnų išsilieja
Atplėšdama duris
Odinio ornamento
Užuolaidas sklaidys
Atmintimi nekramto
Tų vasarų žalių
Putotų upės syvų
Paklydusių bandų
Debesimis už girių
Apkibusių šaknim
Šlaitų stačias pakrantes
Indėniškom akim
Į dūmus įsijautęs
Po atviru skliautu
Savana sėklas barsto
Nurimsta tik naktim
Ir nepažįsta karsto
Apšepusių lentų
Žiemos laukimo skausmo
Tarp drobių kankinių
Užuojautos nedangsto
Odos tvirtu diržu
Užrišę metų baigtį
Džiovina pamažu
Gamtos aukotą kraitį
Suskilę tam krašte
Manieji atgimimai
Bizonų kaimene
Sugrįšiu į gimtinę
2005-10-17 08:50
***
Kalašnikov nekūrė telegrafų
Ir nežinau ar graužės dėl žaizdų
Kurias palikdavo kaštonai
Ant tavo atvirų delnų
Jis žiedlapiais išdegus taiga
Be nuokrypių ir be aukštų tikslų
Tebuvo instrumentas kur paleido
Neišturėtą šurmulį skausmu
Jį supaprastino, anketomis švininėm
Užtvirtino paspaudimu delnų
Ant sienos dulkes renkančia kempine
Sertifikatų asamblėją gaivinu
2005-10-13 12:42
Tik dar vienas lapas...
Kaip visad ant žemes
Išlaužytom mentėm
Prie skvero suolelio
Lietvamzdžiais slenkam
Sudrėko po kojom
Numindytas takas
Kuriuo neskrajojom
Tik rudeniu tapėm
Paplaukusią drobę
Voratinklių gijom
Užpynėm užlopėm
Svaigiom kasdienybėm
Nurudusią lapais
Po liepomis žemę
Sudėjom į dainą
Užkaitom padegę
Eilėraščių deglą
Nuslystančią brydę
Per vėstantį lauką
Vilnijančią upę
Nors buvo tai snūstantis
Pasakoj metas
Išslydo pro delną
Tik dar vienas lapas
2005-10-17 11:04
***
Prabudau.
Dar naktis.
Tau dėkingas už bučinius tris
Pro kampą tiesia gelsvąją ranką
Lieja mėnesis amžiną tvarką
Taip žaismingai pakrypus galva
Tiek draugams tiek saviems svetima
Šuo kaimyno - lunatik - ramus
Sinfoniškai stūgaus žmogus
Po puslitrinio bokalo alaus
Su turėklu balkone draugaus
------
Iš už kampo seku virš stogų
Seną išgamą - mėnuo vardu
Veidmainingai spalvotu veidu
Pasislėps jis tarp tinklo šakų
Pažymėjęs tą dėmę kirčiu
Dar prigulsiu palaukt debesų
Nuspalvotų rytinių aušrų
Nesipykstančių dėl papročių
Atsiduodamas tarsiu galiu
Paaukoti dienas be minčių
----------
Išpėdinęs sutiksiu
Žemės kalines
Gėles už grotų
Išvedžiotų lankstiniu vielų
Paduosiu šypseną
Papurtysiu lyg draugo delną
Po penkių
Ilgų saulėlydžio plaukų
Surizgusių tarp vėtrungių
Išpurtusių siera ir emaliuotų
Lyg virtuvės puodai
Gelsvai, rausvai
Arba žaliai organiška spalva
Kaip chloro debesis
Per pirmąjį pasaulio karą
Kuris nebuvo pirmas
Anei paskutinis...
--------
Tie magai neuždirbo permažai
Kada liepsnojo inkvizicijos laužai
Gerai kai smulkmenėlių nežinai
Terūpi ar pavasarį žydės kaštonai
---------
Sėdėjau tarp kaštanų
Prie apeninų perėjos šlaitų
Paniręs į siūbuojančius žolės alsavimus
Suspaudžiau žemės ilgesį
Paspyriau grumstą
Riedėjo šokčiodamas nepramintu taku
Paglosčiau plaukus
Kilstelėjau ranką
Kuri prispaudė meilės artumu
Kai baigiasi
Klajonės vaiko
Pašlaitės medis tampa artimu draugu
Dar su jumis
Arba toli
Tarpe viršukalnių vėjuotų plepalų
... ... ...
2005-10-17 14:22
***
Taip liūdna
Lyg suplėšytam gyvenime
Pro vartelius
Nelankomo darželio
Taip plėšo
Lyg lapus berželio
Po šlabdribom
Atgimusiam alsavime
Ir taip tikrai
Lyg plaktuku per pirštą
Apleisto žemės liūdesio
Taip tiršta
2005-10-25 12:12
***
Stirksos žalios tulpės pajuodę
Vagis užu kryžių slapstysis
Už obuolį jos neparduoda
Pavogsim nuplaukusią brydę
Prakišim už garžbylio žodį
Pakirsim plaktukų svoriu
Mėlynėmis laimę užnuodys
Mylėsiu kaip visad už du
O kai išsiviepęs lyg rėtis
Skylėm užkaišysiu jausmus
Prie ežero paukštį iškvėpęs
Surinksiu eršketo šarvus
Pridengsiu sulopytą sielą
Prabrėškusio ryto dangus
Melsvom sutemom išsilieja
Po mūšių skalauna randus
2005-10-25 12:35
Sugrįžimas
Mano motina skalbdavo kūdroj
Šaltą, mirštantį rudenio vėją
Susisupusi raganos rankom
Pagimdyti manęs ji išėjo
Išsiskirstė pelynų valtelės
Nusausėjusios puplaiškių šaknys
Nuo pirmųjų dangus išsiderins
Po antrų lubinais išsimėtys
Nuirkluos per tirštas mėnesienas
Užsilikusiom pirštų virkštelėm
Nendrėm siurbsiu iš sietuvos pieną
Mirties džiaugsmą krūtinėj uždarė
2005-10-25 16:21
po šios 57 reinkarnacija
Skambėdamas kedru tarp tundros
Senų išvartytų pušynų
Nenešiu ramybės į jurtas
Odinių snieguotų krikštynų
Nuliūdęs, tikėsiu ir lauksiu
Kol gulbino dainą išgirdus
Prie aukšto kamieno priklaupus
Per naktį iškirsi man širdį
Sakų trupiniais apsiverksiu
Spygliais nubarstysiu sniegynus
Palaiminus krentančiu burtu
Neleisi sudegt praradimu
2005-10-27 12:56
Jubiliejinis apribojimas
Paskendau vyno
Išsausėjusio taurės
Antrajam ketvirty,
Apsidairiau.
Paskendom ne kartu
Supainiojau kasas
Nutryniau nesklandumo klyksmą
Nuo pelargonijom atgijusios palangės
Linguodamas atmušinėjau šypsenas
Pažirusias dantų emale
Kramtančia stiklus
Bandžiau neišsigąsti
Priimamojo kvapo.
Kibau į trečią
Laidavau mintis
Po to jas įžabojau
Į kramtomus sausainių
Pokalbio garsus
Šypsojausi kvailai
Peikiau vaikus
Už didį norą
Laužyti tikėjimus.
Padalinau nepabaigtą nesupratimą
Paskirsčiau teritorijas
Ieškojau pasiklydusių akių
Pažįstančių virpėjimą
Aplink jausmų ribas
Ir nenuspėjamus
Stikliukų pasvirimus
Dalinančius užgęstantį
Nevaldomą pasikartojimą.
Pakilo kūnai
Tris centimetrus
Viršum mozaikos faraono
Tobulai paslėpto
Marmuro mirgėjime
Sruveno keturiom kryptim
Sumaišę trupančius takus
Paliko tuštumą
Ir atviras duris.
2005 m. spalis 11 d. 17:57
Jūros laikinas lingavimas
Tykšt...
Pursluoja
Niaukiasi
Pražioja burną
Putomis kraštuotą
Kaukšt dantim į smėlio krantą
Atsistoja garbanos bangom
Linksta vėjuje
Graibsto už pakinklių
Eikš, jei dar drąsus
Amžinai žalsva
Smaragdo pilkšvo nuotaika
Užsiėmusi trupėjimu betono
Laužo plaštakas
Plaukiko vienišo
Nebematančio kur krantas
Per bangų ansamblį
Myli ašarų lašais
Į vakarus
Į saulės rausvą laidą
Gęstančią transliaciją
Ligi pasimatymo
...Vach tan...
"Хоронили русский рок, хоронили
Тучи пепла, толпы гари и пыли..."
Юрий ШЕВЧУК
Nusigręškite nuo šlapio paveikslo
Jame per daug sutalpinta laukų
Pritaškyta nesustingusio aukso
Uždaryta pamišimo šviesų
Nepakelsite ugnies pergamento
Išsiliejusio liepsna židinių
Apie tai kaip rankos sielos nelaiko
Krinta rietenos pirmuoju sniegu
Atsiklaupkim, pakartokime tylą
Prie Černobylio tušuotų miškų
Miestų ašaros saulėgrąžom byra
Ačių dievui nebylių negirdžiu
Per Velykų paskutiniąją dieną
Saulės rezginiu vėl prasmę jaučiu
Susigraibstęs jau pradžiūvusį šieną
Nesiskaito esamuoju laiku
Kriskit degančiais voratinklių suodžiais
Kraukit laužus atskirai ir kartu
Mano pirštai tavo linijom grožis
Apakau - dabar laimingas esu
2005-11-04 07:18
Antenos kryžiui žvelgiant smėliadėžėn šalia garažo
Tirpsta garažų stogai
Nepagimdyti troškimai
Panorau paliesti lengvai
Tai ką uždarė supimas
Viršum stogų danguje
Sruvena netikras likimas
Garo plotmės dainoje
Garvežio tolimas rimas
Teka upeliai - randai
Sunkūs tavieji kritimai
Smėlio dėžėj aklinai
Ruošia tvirtovių gynybas
Veidrodžiai po lietumi
Susikryžiavo ištvinę
Atvaizdą skaldo INRI
Ant
Į taburetę būgnysiu pirštu
Ir apsimesiu dieviškai rimtu
Žalia žolė šnarėjimu pritars
Kažkas prie laužo falcetu užknarks...
2005 m. Rugpjūčio 4 16:43
***
Moteros pradeda pliurpti
Tabaluoti savu liežuviu
Nors gražu
Bet nėra ką pridurti
Neturiu šiandieną jausmų
2005 m. Rugpjūčio 5 15:49
***
Labai stipriai lijo paskutiniu metu
Vaikai lengvi, nuplauti gali juos ir paskandinti
Todėl visi iškart suaugo per penkias pėdas
Ir dabar visi labai rimti ir išsipūtę
Kaip baloje išmirkę cigaretės
2005 m. Rugpjūčio 17 11:50
***
Organizatorius "Unreal" buvau
O kokį planą parengiau, suorganizavau
Per visą Lietuvą po trupinį rinkau
Stotelėj tarp žmonių juos sulipdžiau
Stebėjau laukiančius tų mylinčių akių
Stebėjau išsiilgusius kančių
Ir supratau, kad aš tik vienas čia
Nelaukiu nieko nei dienom, anei nakčia
Ir visas savas visas toks guvus
Save atradęs traukiau pro namus
Susitikimui šimtas priežasčių
Juk susitikt save taip nuostabu
))
2005 m. Rugpjūčio 22 07:27
***
Vabalų vabalių vabalėlių
Pilnos pievos laukai ir miškai
Kaip norėčiau pavirsti ir vėliai
Aš tarp jų gintariniais plaukais
Kad ropotų per mano paveikslą
Boružėlių ryškiu raudoniu
Arba bulvinio vabalo teise
Reikalautų melsvųjų žiedų
Blakės, blusos blanku na ir keista
Man dėkoja už tai kad esu
Tarsi kibirą tyliai įleistą
Greit apspinta uodų zvimbimu
2005 m. Rugpjūčio 23 16:21
***
Ačiū už bendravimą
Vynuogių kalba
Kai apie gyvenimą
Braška jų oda
Tarp dantukų traiškoma
Nuomonių gausa
O kauliukai vynuogių
Gatvės pėdose
2005 m. Rugpjūčio 25 16:39
***
O tas kaimynas murma
Užčiaupti bando atsivėpusią it batas burną
Ir laimina visus apatišku žvilgsniu
Nebodamas net nenustygstančių draugų
Ištiesia jau pavargusią laikyti galvą ranką
Ir kelią į nirvaną pro miesto šurmulius suranda...
2005 m. Rugpjūčio 25 17:15
***
...Arbatos jūros ištvino
Pasiglemžia žmones piktus
Sėdinčius ties purvynu
Ramus užkandinių dangus
Tyli kompotą gurkšnoja
Isteriškai varto žodžius
Sienas žvilgsniais nukloja
Parketas suskyla trapus
Ar jie nepastebi grožio
Ar moka maišyti dažus
Kristi ant kelių dėl rožių
Valdyti savus troškimus
Su dantų pastom teplioja
Metalo bejausmius lapus
Viską visur atsijoja
Net kolonėlės garsus
Ieško šiukšlynuos, knygynuos
Papirusų apie dievus
Kai juos suranda pražyla
Užmiršta savo namus
Kyla kovot prieš albanus
Traukia dantytus kardus
Ruošia kolonom ikarus
Varto juodus albumus
Kepa kompaktinius diskus
Apie šeimų didžiūnus
Verda diskusijos šykščios
Šitai genetika jūs
Kartais sustingsta lyg pirštas
Arba lyg bičių medus
Iš korių iškabintas
Tarsi iš skausmo žmogus
Gaudykit! Žemėm pavirsta
Teiskit bailiuosius genius
Kurie iškalti pamiršta
Pinokiui mažus batukus
Jis nepasieks juk nirvanos
Medis juk visad ramus
Gali priglusti prie Žanos
Ar susijungt į stalus
Štai tarakonų porelė
Tykiai doroja pietus
Bailiai ūsiukais šiurena
Mini aukščiausio vardus
Na o aukščiausias jau senas
Gimdo po žemėm vabzdžius
Siunčia ir siunčia lingamus
Užkemša jeisiais vamzdžius
Vėzdus link aukuro kelia
Užgrobia priešų takus
Išmatom dergia pievelę
Niekina senių stabus
Gula šešėliuose bokštų
Kolonom paramsto stogus
Galėtų su potvyniu šniokštų
O šiaip tik doroja javus
Po bulvienas klampoja
Tampo gyvybės maišus
Smurkso ties grybais sustoję
Vargina juos net lietus
Klešnes aukštai paraitoja
Brenda basi per laukus
Gimines savo keiksnoja
Už negirdėtus darbus
Skerdžia paršelį skraiduolį
Skrido kuris paieškot
Laimės į vilkišką guolį
Per žiemą reikės sulapnot
Stato dėžutes medines
Ir pavadina namais
Lapais uždangsto pjautynes
Dreba gūdžiais vakarais
Girdi nežinomą žodį
Hematogenas - kas tai?
Na bet riebiai nusispjovę
Taria sau: "mat jį velniai"
Klauso LED ZEPPELIN godžiai
Myli draugus atsainiai
Arklį paglosto už grožį
Grybus nuspardo šaltai
Daug ko oi daug ko nežino
Linksnius varoja visus
Ir ubagais per tėvynę
Bastosi per metus
Taip apie NIEKĄ galvoją
Skęsta nieke per dienas
Niekas jų skausmą sijoja
Niekas nuraško galvas...
2005 m. Rugpjūčio 5 15:15
***
Be to nebūsiu nuolankus
Juk Koja mūs neišdidus
Jisai neprašė neraudojo
Kišenėj žodžio neiškojo
Neverkavo kad ditirambus
Sukurtų apie jojo darbus
Tik baisiai jau mylėjo tiesą
Ir veržėsi į žemės šviesą
O kad suprast to negalėjo
Taigi jis Koja, taip reikėjo
Atleisk man Koja už grubius
Ir nepoetiškus žodžius
Įžeisti nieko nenorėjau
Tik pašmaikštaut nenuprotėjus
Kol dar turiu pirštus penkis
Ir Kojos neliestus dantis
2005 m. Rugpjūčio 8 11:42
***
Koks skirtumas kieno ta koja
Ir po kokius laukus lakioja
Tiesiog tokia grubi širdis
Negali būti moteris
Nors koja jai ir priklausys
Ji nesisups lyg žiburys
Apšviečianti senas duris
Kurios užvertos išlaikys
Namų šaltumą ir viltis
2005 m. Rugpjūčio 8 14:48
***
***
Drugeliai bilsnoja link rudenio
Sugertukų suraižytom letenom
Laukia tyliai troleibuso bučinio
Neatėjusiom žudančiom vasarom
2005-08-12 13:22
***
Virš žemės lopinėlio Kinija vardu
Svyruoja šnaresiu dangus
Drambloto nago kaukštelėjimu
Nusirita ir nutrina jausmus
Sutraiško, smaugia, žvangina žaibu
Nuo lotosų puvėsių kyla garas
Liūliuoja šimtmečiais bambukų stagarų
Ištirpęs laikas it sparnai Ikaro
Sruvena prakaituotu grubumu
Užstringa knygos, pasakos ir seniai
Su nepasiekiamu patosu aukštumų
Nuspardyti pakalnėse rusena
Išblėstančių žarijų šaltumu
Laužų likučiai sąmones pagavo
Nuaidi mantros jaučių baubimu
Tarp ryžių varlės jas nuplagijavo
2005-08-16 12:40
***
Dainuoja tyliai
Per pusę miesto miegančio
Per bėgius riedančių
Vos girdimai
Lyg gatvės grindinį balandžio nagas
Arba sparnais per medžio šaką
Lyg kreiserio vienišiaus aidinti sirena
Paliekant seną doką horizontą seka
Tipena nepagaunamai
Lyg ryto saulės spinduliai
Atgijusia rasota namo siena
Arba patvirkus mėnesiena
Nuo meilės nukamuotais patalais
2005-08-18 08:29
***
...Da jo majo kaip lengva ir žavu
Skrendu per virpulį darbovietės dienų
Nei rūpesčių anei minčių juodų
Bus taip kaip turi būti po velnių
Jei nori kas žolytėj pasvajot
Arba į kaitrų laužą paspoksot
Dar marširuoja bėgiais traukiniai
Pabėgėliai pabėgėmis pareis
Pareis, prisės (tikiu neapsiės)
Priguls palovėje
Juk jie iš "pa-" žvaigždės
Stebės ir ties pro bėgančius pirštus
Į niekad nenustovinčius bėglius...
08 19, 2005 11:38 am
***
Prisimenu
Kaip rėplinėjau gniužulu riebiu
Apkaišytas lovelės virbalų
Bandžiau pasiekt barškutį
Ir spygavau prilietęs jį truputį
Į burną viską kraudavau delnu
Ir buvo viskas nauja ir gražu
Krykščiau, bejėgis dar buvau karalius
Ir bėgau nuo glamonių galios
Pen. 08 19, 2005 5:17 am
***
Susikapoju gabalais
Kaip gaila kad nebegeriu
O tai su ryto slibinais
Įpulčiau į kliuksenimą
Sėdėčiau, pilčiau pamažu
Ragaučiau šaltą gėrimą
Ir susidaužčiau su laiku
Kuris pro šalį pėdina
Išdaužčiau dantį, o gal du
Taurelės tyliai sėlina
Anuką stokit, negaliu
Ir vėl mane sugėdina
Galbūt trijulė nesupyks
Jei jų kompaniją laikys
Gyvenimo ragautojais
Rimtaisiais pramogautojais
Ir pro duris neišvarys
Jei sultimis apsišlakstys
Net ant banano nepaslys
Žodžiu: gyvenk ir džiaukis
2005-08-23, 16:11
***
Nei sapnas nei gegutė
Anei užsimiršimas
Gyvenimo saulutė
Vėl kaitina troškimus
Tai kas kad daug kartoti
Taip norisi volioti
Po žalią pievą su bajorėm ir keliom rugegėlėm
O šalia teliuškavimo vandes
Sudygusiais vešliais gysločiais
Ir tarsi poligono smėlio audros
Pakrantės akmenukų linija
Eh tu gyveime, ir mano mielos mintys
Apsikabinti su žeme kas rytą
Ir pasilabinti: "aš tavo dalelytė"
Tu mano motina, taip pat ir tėvas
Nors tėvas nori būti prometėjas
Bet nepaneši kibirais tu įkvėpimo
Reikėtų dangčių, bo išsklendę mėto bombas Hirosimoj
Ir Nagasakio utėlės vėl nujaučia nelaimę
Palieka skurdžius ir susisupa į tylią baimę
2005-08-26 08:04
***
Pritarsiu jums visiems
Perkūno gaudesiu
Virš dar garuojančių lietum laukų
Nes panašiai jau išgaravo trys tūkstančiai penki šimtai tokių
Svaiginančių vasarvidžio liūčių šešėlių
2005-08-26 10:00
***
STAGNACIJA!!!
Sustingę didmiesčio vitrinos
Manekenų pirštų judesių ritmu
Išbūgnija tyla Afelės maršą
TYLOS!!!
Nusirita per greitkelių asfalto karštį
Ir sminga į sausėjančius
Arimų vieversių klyksmus
SUSITIKIMAS!!!
Kartojasi ties kiekvienu posūkiu
Nerodančiu jokios krypties likimui
Sudūžtančiam tarpe nešviečiančių dienos žibintų
2005-08-30 12:42
Užšalusios smėledėžės
Užtušuoju garsus
Šaltalankių sirpimo
Pamirštu tik taškelį padėti
Nuo oranžinių uogų kritimo
Ties kapotu ritmu
Šoka lapo šešėlis
Pabarstau ant kalvos
Atgimimas manos lesyklėlės
Samanotus jausmų likučius
Neša vaikas senam kibirėly
Sienos kerpės daina
Paliktam vieversių inkilėly
2005-08-31 12:57
***
O retkarčiais tos durys man per nosį
Ir skausmo ašarom per dieną dalinuosi
O kartais net troleibuso ropojime
Kažką šešėlis bando pakuždėti
Įžvelgt bandau prasmes pasikartojime
Arba po antspaudu tą neviltį sudėti
Kažkur už tūkstančio septynių lanko šūvių
Tarp taikinių, stalų, senų vertimų
Tarp dokumentų dulkančių rietuvių
Kaitri liepsna neatskleistų ketinimų
Nematomas - per mintį praregėjusią
Neužgauta styga netrūksta
O eilės tos ančiukais išriedėjusios
Lai interneto vandenuos nežūsta
Nuraudęs it šermukšnis vėlų rudenį
Prieš mūzą abejingąją lenkiuosi
Nasturtų visą glėbį, saldų bučinį
Šiom kojom savo širdį atiduosi
2005-08-31 13:44
...šokčiojimas prieš skrydį virš bedugnės...
Tik juokas piktas skamba ausyse
Taip pat ir sielos kertėse pirmose
Nors dar tik žiebias spindesiu galva
Bet rankos lig alkūnių sutemose
Nemokantis sulinkt per pus
Nemokantis valdyti pakilimų
Prisipažinti skubantis už mus
Susiprotėt dėl dulkės paklydimų
Nesaugau geltonų smiltelių šokio
Nekopijuoju dievo tvarinių
Bet visad mielas drauge jums šypsosiu
Priimsiu kirčius atviru žvilgsniu
Plunksnuotą piešinį it feniksas keičiu
Kaskart sudegdamas troškimas ima viršų
Ir šaltą marmurą karštais nagais gremžiu
Kol kūnas nebejaučia laiko kirčių
Rašykų liaudis valganti žodžius
Frazes kramsnojanti ir vartanti tarp pirštų
Po mikroskopu kišanti šašus
Kitus apdrabsto, kad paimtų viršų
Po presais jų su kaulais ir delčia
Išspaustos po lašelį žemės sunkos
Su kraujo ir ironijos srove
Ale moderno savyje apsunkęs
Iš ten negrįžtama atgal su svajone
Ten nesikeikiama, ten kultūringa
Bet žodžių kultūristų gretose
Pamirštam kad patekome į ringą
Tai smūgis ašaka, tai aisbergo galva
Štai balansuoja virš bedugnės akrobatas
Paleis kiaušinį, graužtą, granatas
Kad pamatytų kaip sulūžta šapas
Klykiu be žodžių: "kaltas... suklydau... " Klykiu: "išgelbėkit... apsirikau.. "
Bet iš sukiužusios toletinės būdelės
Tik šūdų murmesiu atsklinda: "pagaliau
Dabar žinai ką nujaučia bedalės... "
Jie nuodija vieni kitus džiūvėsiais
Keli viršuj nusirenka stalus
Su pincetu razinas lesinėsi
Nes visa kita sužiedėję bus
Jų skaros didelės, voratinklių margumo
Frakai it ploščiai neprašaunamo lietaus
Akytės gudrios pilnos atšiaurumo
Tarsi pernykščiam veidrody dangaus
Yra mielų, kurie savęs dar bijo
Nes tonas padiktuotas milžinų
Jie pasakys kur rimas neprigijo
Kur sutrupėjai nuo naujų minčių
Jie tau parodys kaip pamaskatuoti
Su skepetaite - jiems kad būt smagu
Kaip kojas lenkti, kaip grakščiai šuoliuoti
Ar uždainuot subtiliai falcetu
Paspringtumei kartu nuo tų pyragų
Jų ten daugiau nei telpa tarp dantų
Per dieną kepyklėlė duoda garo
Naktim lyg fabrikas konvejerio ritmu
Todėl mokėti reikia atsirinkti
Paglostyti kaiką, kaikam įspirt
Nors žodžių negailint gerų, patirti
Kad šioj draugijoj negali ištirpt
Upeliai nesustoja - nutekėjo
Kaip nesustoja rašanti ranka
O ikrai kur tarp pirštų išbyrėjo
Galbūt subrendo ten kur jiems vieta
Galbūt po tolius žalsvo okeano
Keliauja spindinti žuvis
Sulaukt tikiuos prie seno žvaino kelio
Tikiu, kad neužges šita viltis
Ištrins, lyg žiedlapius obels
Pavasaris kad trina nuo šakų
Sumins, į širdį peiliais bels
Apmėtytas trintukais bidzenu
Senu šunėku, ilgesio žaliu žiogu
Žuvim bežade, gulbe giesmininke
Pro kaimų kryžkeles virtualias einu
Užkliūva kojos per kelius sulinkę
Pro svetimas gyvatvores minčių
Suplėšyta sena odinė skranda
Nėr ko bastytis patvoriais dvarų
Kur masės lažą alkstantys atranda
Kur pelkės ir akivarai žalčių
Grėsmingai susiaurėję akys
Kur nekenčia naujagimių rėksnių
Juos baloje pakrikštiję užtvatys
Susirikiuos kareiviška dvasia
Vorom, gretom, kolonomis, stulpeliais
Susiskaičiuos žibuokles plaukuose
Įvertins visa tai siaurais medaliais
Tą pavadins amfora, tą vaza
Už ilgesį kitam įpils taurelę
Vajetau užkabino ir mane
Ir man kabina ant širdies knygelę
Uždengs po lapais, puslapiais melsvais
Nuvainikuos parodys tiesų kelią
Jūs nesimelskit, kaulinkit ženklais
Puodynės tuščios skambesį čia kelia
Ne iš patarlių pastovėt atklydę
Jos sulipdytos miestų patvoriuos
Riebių šnekų jas sklidinai pripylę
Nuo pjedestalo taškant nurieduos
Yra pakankamai kurie sugaudys
Užlygins suklijuos įskilimus
Kiti per naujo kuždesiu užpildys
Per naują dailins savo vitražus
Spalvotas stiklas švino siūlėmis
Iškraipo saulės gelsvą šviesą
Tik gėlės nuo šitų nuodų nuvys
Žemelės dukros myli švelnią tiesą
Nesigailiu, kad savo kryžių
Pakalnėmis it alkanas tempiau
Kišenėje suradęs saują ryžių
Tarsi sėjėjas juos kurtiems barsčiau
Nepriekaištauju tam likimo pirštui
Kad dobilus įspraudė tarp uolų
Kamanės jų sapnuose nepamiršta
Nors ir neranda kvepiančių žiedų
Iš ties tai tik patsai užklydau
Fortepijoną dulkinu vardu
Klavišuose naujuose pasiklydau
Kaip skambint gitara jau pamirštu
Sulysę stygos, užsivartę knygos
Futliaruose pasislėpė - tylu
Neaidi dainos, nebegirgžda vyžos
Rateliai nebesisuka - skaudu
Kabinkit sviestą, tepkite juo plaukus
Blizgėkite riebiu įmantrumu
Šis blizgesys paslėps vidinius taukus
Tuštybėje pritvinkusius nuodų
Ne viskas prarasta, karveliai maloningi
Ir ne visi jie lenkias akmenų
Ir mostai pamiršti dar nemadingi
Jiems nusilenkęs dar išeit galiu
Kol ne žiema, kol žemė neišpurto
Nuo ašarų pavirtusių sniegu
Galiu tikėtis saulės šilto burto
Ir nusiplauti viską upeliu
Prisėsiu šalia kranto ežerėlio
Pelkėjančio nuo dugno pakraščių
Stebėsiu - tyliai žuvys šokinėja
Ančiukai supas vakarėjant tarp bangų
Vandens taip klano liūdesio prigėrus
Sulauksiu pirštų ant peties ramių
Siuvėjo veidui ilgesio pažėrus
Nuspręsim dviese paieškot takų
Kalbėsime apie vandens dvelkimą
Purienų žiedlapius užmigdančius grožiu
Vandens lelijų slaptą palinkimą
Išpasakoti paslaptis naktų
Ilgai tylėsim apie saulės laidą
Nudažančią padanges raudoniu
Ir atsidusę mirktelsim: "kaip gaila"
Prabėgusių pro šal lūšies vaikų
Pasiūlys prisidegti cigaretę
Iš užanties išėmęs kibirkščių
Atvertęs šonkaulius lyg paprastą vinjetę
Prašysiu, kad sudėtų pamažu
Užsisagstysiu ilgą juodą ploščių
Pakreipsiu žvilgsnį veriančiu kampu
Sumėtę pėdsakus šalikelėj tarp klosčių
Kitais takais patrauksim, bet kartu
Vingiuos į tolį nepažintos lygumos
Į gelmę smelksis stūksantys kalnai
Nors būsime pasaulio naujo mažumos
Tikėsime kiekvienas atskirai
Ištirps viršukalnėj supiltas sniego pylimas
Kalnų upeliais pasipils širdis
Neberūpės kad žūna kas taip mylima
Laisva klajoti turi praeitis
Erelio klyksmu padėkos nutylima
Už patarimus išraižyt kirviu
Apie praėjusį, bet artimą kitimą
Apie ridenimą bazalto gabalų
Į kalną, pro krūmynus pro patyčias
Pro panieka sruvenančius žvilgsnius
Pabaigus darbą vemsiu magaryčias
Pasibalnosiu vėjų žirgelius
Pamiršti kvailą paprotį linksėti
Lyg nendrei laiko ežero delne
Kilnojant žiežirbas kanopomis kaukšėti
Te laimė vainikuoja svajone
Te pardavėjai šleivo nuostabumo
Galvotų patarimų ribose
Nesugeba pakaustyti jautrumo
Pripiešti pasagų jums širdyse
Ir nebijokite kad sminga karštos vinys
Į kepenis, randus arba rankas
Jie nepasieks senos ramios tėvynės
Tiktai išdegins jūsų kišenes
Kurios sukaupę tvenkinį užuominų
Sapnais nevirtusių atklydusių riksmų
Nuo svorio plyšta murmančių bendruomenių
Pilnumas varžosi laisvų plačių veiksmų
Jie juk kankinasi šiam labirinte
Tarp minotauro priešistorinių dainų
Paklydę vakar bando prisiminti
Ką turi veikt rytoj po sutemų
Įsikabina į natos juodumą
Įkyrumu prastums favoritus
Nualins penklinės virpėjimo tvirtumą
Ir smuiko raktu subraižys vartus
Nors ir nepilna, nebėra čia vietos
Gyventi šiandien, laukt kas bus rytoj
Apsupę kylančius tiktai paminklų gretos
Su epitafijom išyrančiom tamsoj
Suvirškina regėjimą, išlydo klausą
Pasipila sidabro smiltimis
Susminga britvomis pabrėžiančiomis gausą
Kraujuojanti ir alkana mintis
Prasitęsia per saulės žemei spindulį
Riesta rauda lyg nosinės lemtis
Pro taikinį paleidžia gyvą ilgesį
Į kosmoso neužvertas duris
Sukioja žemė jauną kekšės spindesį
Diena naktis, diena naktis, diena naktis...
O ten toli, giliai, kur nebegirdime
Per petį spjauna alkana mirtis
2005-08-31 19: 45-22: 56 (Skiriama Mumukui, nepasiklydusiam tarp šukių atspindžių...)
***
Ar tikite atsilapojusia širdim?
Paklaustas ar sustojate prie biuro?
Ar klausotės raminančiom naktim?
Ar jaučiat saldžiai kartų skonį vakarykščio vyno?
Pasibaigia diena ir darbas stoja
Ir blaškosi nejaučianti pelė
Ateina pabaiga ramiai pulsuoja
Ant stalo rašalo dėmė
Ir adjutantai traukia pas meilužes
Pas motinas pas seseris dukras
Pas kretančius tėvus ramias senutes
Pas protėvių nepamirštas godas
2005-09-05 11:37
***
Kiaulių skerdimus prisimenu
Svilėsių kvapą
Kraujuotą sniegą
Styrančią į pilką, mirusį dangų
Ketveriopą kanopų tiesą
Šiukšliną, smirdančią gyvenimu dieną
Kur deimanto strėlės?
Sumintos į mėšlą arimuos
Pumpurais durpynėj kritusios
Truputį arčiau pakraščių
Ten ilsis ne du
Drugeliai praėjusių vasarų
2005-09-12 07:15
***
Jie nebe tie
Jie geria alų senoj pašiūrėje
Laukia vilties
Kad aplankytų ratais užgriuvusiais
Ten vis dar jie
Šiurpuliu žiūrisi
Kas gi namie
Skleidžiasi mėnesiu po pavėsinėmis
.......
2005-09-08 08:32
***
Bilsnos propeleriais
Aerodromo žolę
Lašais nutekinę
Išskleis aštrius sparnus
Į dangų
Į gyvenimą
Į rudenio išskintą sodą
Žiema atneš
Speigų džiaugsmus
2005-09-21 10:37
bandymas nr. 4
Varnalėšomis medalius tvirtina
Lyg tai prisižindęs
Bet laukų ištvirkintas
Glosto pamiškes
Dalina žibutes iš piniginės
Užvakar knygyne rado
Sudžiūvusias tarp lentynos
Iš pamiršto trisdešimtmečio karo
Trofėjai dyla Bagdado smėlyje
Ramu...
Plokštikalnės pamėlę
Apsitraukė rūko tirštuma
Virškinančia uolų perlus
Erelio vaikus
Skylančius per pus
Kiaušinių lukštu
Nuslystančiu žolėto šlaito
Nuožulnumo rasa
Spindinčia belaike
Sustingusia amžinybe
2005-09-22 12:30
***
Neatsargiai kampuotom plytomis per stiklą
Piktai naguotais pirštais per mintis
Gerai... Nebesvarbu, ir uždarytas
Prašvinta rytas saulės britvom į plaučius
Nesutapimas - tapatumo baimė?
Nesupratimas ar tiktai apgaulė?
Pašvilpauti karčiu žirgų ritmu
Per hipodromų karštligę karščiu
Truputį neatstumkite... lentynų?
Neantspauduokite neužbaigtų laiškų
Ir vizų nekeverzinkit falšyvų
Lengvai nevykdomos... Atsidūstu
2005-09-22 14:03
Slyva
Svarina prinokusią šaką
Šį ryt pianistas ramus
Per kryžkalnį sutemos šnekas
Nuvyks aplankyt artimų
Link žemėje gulinčio švarko
Sunkiu ilgesingu svoriu
Laukus troleibusai išdarko
Suglosto skylėtu delnu
Prasiveria girgždesiu skylės
Kalvoj apšlakstytų namų
Surieda į duburius sesės
Palaidot audimų senų
2005-09-27 10:54
***
Ir aš ligonis pažinimo
Turiu istoriją
Sveikatos, laimės
Apibrėžtą teritoriją
Bet kai tik rankos siekia kišenes
Istorijos prisimena sales
Kur dar neapsilankė per tiek metų
Ir išsilaksto katėmis tarpe lietaus latakų
O jei kačiukas būčiau, nors buvau
Tai tyliai kniaukčiau, niršiai siausčiau, pagaliau
Mylėčiau pasivaikščiot ant stogų
Nors ir retai mieste yra tokių kačių
Kurios surastų kelią į palėpę
Atsiminimai vartos kur priplėkę
Pro kopėčių, senų daiktų žvilgsnius
Subruzda priešistorinis žmogus
Kai dar buvau akvariumo žuvytė
Užfiksavau kad lapai miršta nenukritę
Taip medžiai atsikrato savo kūnų
Pasiunčia viską žemėn po perkūnų
Akmenimis riedėdamas nuo šlaito
Nesuvokiau, kad žemėj nėra laiko
Pažiręs smėlio liūdesio daina
Po dykumos dangum siaučiau audra
Šiandieną štai už sankryžų dviejų
Sugulusi istorija ligų
Pasklaido palinguoja, šlamesys
Operacinių tuščias skambesys
2005-09-29 07:24
***
Čia visos praktikos
Sumirkęs putoplastas ant palangių
Staiga išplėstos akys
Pajuodęs žiedas obuolio
Čia kalendorius
Žaliai kalena priminimus. Doras
Pulsuoja pirštuose
Skubėdama akis po ciferblatu
Čia stoja, čia trupa, pleiskanoja
Pušies žievės saulėgrąžų lukštu
Sugrįždamas užstoja vakarą
Parklupdo diena pilną radijo bangų
Pasigedau čiurlių, blezdingos dingo
Šeimyniškai susėdę popiečio
Keiksnojas kuosos
Čia žemė, ten judėjimas
2005-09-29 12:50
***
Atsistojęs pieštukiškai
Parsinešiu stiklinės vatos gumulėlių
Sumirkytų rugsėjo lietuj
Apsivėlusio vėjo plaukuotais trofėjais
Iš tarpuvartės balos
Betoninių plytelių krantais
Samanotu tirpimu
Nuvalytais akmens parašais
Sudėliosiu betkaip
Netvarkingą dienoraščio bučinį
Suvyniotą arbatžolių lapuose
Prilipdęs skardinę sausainių
Paridensiu ieškot atpirkimo
Balandžių apleistam skvere
Viešpatauja tyli peleninė
Plasda vėliavos
Siereikiškės maišo kaštonus
Tirštą viralą
Lipdys ateities faraonus
Kurstys baimę
Tepliosiu rietuves vitražams
Vedžiojamus vaškinu popierium
Susukdamas stypsančius bokštus
Po toliu, po šiferio klišėm
Paslėpsiu praėjusį rudenį
Pro brezentu lašančiu
Gėlo vandenio ruošiniu
2005-09-29 13:18
Tupi pakalnėje?
Mąstyk! Mąstyk!..
Trys tūkstančiai septyni nušvitimai
Per dvi sekundes
Ten irgi kiūti
Belaukiant tavo paskutinio pakrypimo
Į kreivą dieviškumo taką
Klausyk! Klausyk!
Ateis tuoj metas
Kelti kūną į ataką
Papjaunant tamsą durtuvo briauna
Nebepataikant į nemielą šaką
Švaistyk! Švaistyk!
Juk teka vasara nebešvariais latakais
Ir lieka ten kur ir nebuvo
Po beržo skilinėjančiu kamienu
Ištryptais suoliukų plotais
Tipena paskutinė skruzdėlė
2005-09-29 15:38
***
***
Prikaitino galvą sapnai ir plaučius
Patraukiau gaivinti gyvybės krislus
Sekmadienis visgi bjauroka diena
Nei draugo, nei draugės, nei šunio šalia
Čia pat ant kalniuko klaikus staugesys
Pasisekė gyviams – atvėrė duris
Kukli įstaigėlė kudlotu vardu
Išgydo ligas be gyvybės ženklų
Toliau sau kulniuoju per miesto trasas
Gamta išsiilgusi tiesia rankas
Taip karšta – raukausi – žengiu tik centru
Labai jau apdulkę jos rankos švinu
Kriaušaitės dar žalios svarina šakas
Dygliuotos šakelės apsaugotų jas
Bet kas panorės nuraškyti vaisius
Jei apglėbė dangų, susiurbs ir nuodus
Miškelin įsliūkinu, vėsu, gaivu
Šešėliai apgaubia žaliu ramumu
Pridygę aplinkui keistų augalų
Mallboro, Estrela... gausybė žiedų
Vaikigaliai tempia nupuvusį kūną
Svyruoklio berželio, meistrausis harpūną
Jei pabaigei kelią nustok, nedejuok
Ir palaikus naujajai kartai parduok
Kokios epopėjos tarp saulės delnų
Nuo džiaugsmo nebejaučiu svorio dienų
Kažkur ten giliai pro užvertas duris
Bruzdėdamas braunas įraudęs vėžys
Pridulkusią plombą su žnyplėm krapštys
Toli dar tas metas kol ją nudraskys
Bet pančiai – mąstau – juk nebeina stipryn
Be gero puolimo teks ristis žemyn
Tuoj pat pasvarstau apie bendrąjį tėvą
Nuvargęs senelis – juk tiek daug krutėjo
Paliko kapstytis savom jėgomis
Ne du juk vaikučiai – gauja, siautulys
Nekvaršinkit jo savomis maldomis
Problemom, džiaugsmeliais ar šiaip kalbomis
Neturi jis laiko klausyt tauškalų
Jam reik pailsėt po kūrybos vargų
Gerai kad motušė tokia dar jauna
Ko prašom tą duoda dosnia rankute
Tai bulvę, tai kulką, tai durtuvais dulka
Ištroškę verkšlenam: „parduoki agurką“
Šaižus ūžesys man nutraukia mintis
Pro šalį prasirita gaisrinės trys
Gaisrais mūsų širdys be saiko liepsnoja
Nudususį širšalą paspiriu koja
Nuo gonkom ir čerpėm aptriušusio stogo
Karveliai, varnėnai ir varnos plasnojo
Šio triukšmo išgąsdintas krito vinis
Įgėrusiam vyrui užmerkė akis
Nei gaila, nei pikta, anei liūdesys
„Gyvenimas tikras“, kas nors pasakys
Jei visą amželį pražiūri po kojų
Tai plytgalio riksmas mintis atlapoja
Plačiai išskėtojęs jausmus it lokys
Nuo kiosko gražuolių jaunų klegesys
Man „labas“, joms „labas“, kažko per saldu
„Eik na x-- urode" kažkuom netinku
Kramtau paskutiniąją frazę, šalia
Mašinos, keleiviai, jūreivei kine
Sukiojasi, maišosi kadrų būrys
Minčių paveikslėliai pro mano akis
Apdulko pavargusi popietės saulė
Bastaus be tikslų lyg priėdusi kiaulė
Jei būčiau užjaučiantis, mielas, žavus
Lankyčiau draugus kaip kiekvienas žmogus
Belieka tik čipsų pakelis sūrus
Sausainiai sudžiūvę, sudžiūvęs dangus
Skardinė saldėsių, apkarto – šleikštu
Į šiukšlinę viską, miegoti slenku
Ir čia nepalieka ramybėj laužai
Čepsėdami plaikstos Huano darbai
Apgautas mokslinčius, aistra – dykuma
Kvatoja , vilioja kas nakt pas save
Pabudęs vidunaktį alpsta, sustoja
Kažkas nepažystamas tyliai šnopuoja
Prispaudžia besvoriu juodu buvimu
Į kepenis, širdį, į inkstus žaibu
Ryte vos patempdamas kojas brendu
Per rasą, sidabrą iš tavo plaukų
Link darbo – išgelbėsi gal nuo kančių
Kaip sunku senėti kai nėra darbų.
***
Miesto gyvenimo skylę, užlopo žvaigždėta naktis
Balkonuose raudos dėl žemės, kurios neatriekia mintis
Šeimyniškai girtos problemos, kažkas nenupirko kažko
Už tai į dantis duot grasina, nes dantys problemos visko
Ir aidi keiksmai mėnesienoj, seniai jau nutilę žiogai
Gerai kad aukštai – būt apvėmę, gerai kad šiek tiek atskirai
Prisimenu kaimą nemielą, bet ten naktimis daug mieliau
Nors ne pavyzdinė higiena, tvartely kažko daug jaukiau
Subyra dantyta į tamsą, kalba sudaužytų galvų
Miesčionys puikiausiai supranta, kaip sunku tarp sienų pilkų
Nusirita kulbėm pušinėm, lietus nupenėtų jausmų
Kaimynų paklodes apkramto, žinutes palieka ant jų
***
Tavo poezija man tarsi smiltys byrančios
Iš nepilnai užspaustos saujos
Ir kuriančios geltoną smėlio pilį
Kurios languose raitosi ugnies lėti liežuviai
Laižydami drugiais sparnuotą dangų
Ties horizontu kylantį tylos statyta siena
Kuri ribodama nuo begalybės aido
Mūsų dar minkštas ausis
Parėmus pabaigą minčių
Ir dengia vasaros liūties pastele
Dar nepripratusias į gelmę žvelgt akis
Kuriose spindi žaibo melsvas blyksnis
Suvilgantis dar nenurimusias mintis
Ir atlapojantis gamtos plačiausią sielą
Kuri rami ir nepriklausoma
Nuo didmiesčio rutinos
Ir žmogiškumo apraiškų
Tarp turguose išmėtytų prekystalių
Tarp atpažintų be likimo klystkelių
Šuoliuojančių nuo šiandien lig rytoj
Prasikalančio švelniai žalio daigo
Ties akmeniu šalikelės
Arba giliai šaknis suleidusio
Lapijos svaiguliu nugirdančio
Atleisti galinčio visas skriaudas
Didžiulio amžiaus patirtį sukaupusio
Pakrantės ar sodybos ąžuolo
Kurio šakose šokčioja žiogai
Ir žaidžia ryto saulės spinduliai
Bei suka savo lizdą
Mažas, bet svarbus tiek pat
Kiek mes nesvarbūs
Paukštis
Kuris pakels sparnus
Ir tylą laukiančią prie kryžkelės
Šviesiam vidunaktį su mėnesiena
Kuri išplaukdama paliko
Paskendusius pienuotam
Rūko brydės dvelkime
Svajones apie laiko amžinumą
Ir laikinumą mūsų valandų
Suskilusių nuo laikrodžio rodyklių
Skubėjusių užbaigti paskutinį ratą
Ir vėl pradėti estafetę
Kurios laimėtojai iš anksto suskaityti
Tai vienetas tai dvejetas ir taip toliau
Iki neįžvelgiamo naujojo kitimo
Sugrįžtančio pavasario lytim
Kurios užstringa tilto prieangy
Sukurdamos neramų miesto šurmulį
Išvirstantį miškų bekraščiu ošimu
Belaukiant vasaros, pavasarinio budimo
Varveklių skylančių širdžių į žemės veidą
Į akmenuoto tako pakilimą
Ir laužiančių linksmutę jauną šviesą
Pro apšarmojusius svetainės langus
Ir pečiaus apneštą per žiemą purvo sluoksnį
Pro mūsų nuskaidrėjusias akis
Ir truputį pravertą vyro širdį
Daina
Mano mylinčios rankos ir vėliai kabinas į ledą
Ir nežino širdis ar šį kartą tikėjimą ras
Ties prabėgusiu salvėmis, vėliavom, paukščiais gyvenimo
Ties sugrįžusia žvakių liepsnos išsklaidyta šviesa
Aš kas vakarą sėdu paskęst į netilstantį nerimą
Apkabindamas dūžtančius pažadus mūsų kalba
Ir kas kart vis giliau ir giliau pasižiūriu į nežinią
Kuri skaldo lyg kūjai į priekalą mano svajas
Aš kas nakt nesiliaujantį skundą už lango girdžiu
Skundą šlamantį aidintį sutema šaltu lietum
Atgimimą bejėgį ir skausmo bailumą jaučiu
Kur pakilt neįstengia nuo žemės vėjuotan dangun
Dar daugybę dienų aš keliausiu it nešamas lapas
Tarp ramių paskutinių saulėtų rugsėjo dienų
Lyg paniręs į purviną klaną nuvalkiotas batas
Nusimest metų naštą nuo seno paviršiaus geidžiu
Taip ir tęsis žybsėjimas suksis nematomas ratas
O aš lėksiu drugelio sparnais tarpu jo stipinų
Vieną popietę trenks man į širdį tavasis atsakymas
Po atsakymo jau nebegims man daugiau klausimų
Nuriedėjęs vežimas į tolį vingiuotu taku
Drugio žvyno nubyrantį auksą maišys tarp kelių
O vežikas belaikis ramiai plieniniu botagu
Skainios žiedlapius mostais be pykčio šios žemės gėlių
Laukuose rugiapjūtė
Atsimerkiu. Naktis po truputį
Išeinu pažiūrėt į Rugpjūtį
Banalu pasakysit, bet tikra
Širdužėlė banaliai suvirpa
Po truputį. Banaliai linguoja
Mėnesėliui per žandenas ploja
Debesėliai padangę susupę
Staugia šunys, banaliai nususę
Amsi uolūs nakties niekadėjai
Apsiaustėlį pašiurpina vėjai
Danguje suspindėjus Rugpjūčio
Išsilenkia žvaigždė daugiabučio
Kaimynėliai šį kart nežvėrėja
Saldžiai supa sapnų karuselę
Klausinėja banaliai lapu
Drebulė - galbūt šį kart myliu
Nemyliu spindesių Kasiopėjos
Tuo labiau šienpjovių ar pjovėjos
Semia derlių ištvinusi upė
Ko norėt - laukuose rugiapjūtė
Išnešusiai Senegalą
Na mieloji kaip tu sugebėjai
Senegalą išnešt plaukuose
Aš gailiuosi kad to panorėjai
Dešimt metų anksčiau už mane
Gal nuo tavo plaukų prasidėjo
Ties Namibija smėlio audra
Iš kurios dykuma pribyrėjo
Ir užtvindė oazes sausra
Nebeliko nė trupinio smėlio
Jis keliauja tavoj širdyje
Senegalą telanko vien vėjai
Gal sugrįši su jų svajone
***
Praėjusių dienų mokyklos laiptinėj
Mus supo katiniškas šlamesys
„Šaudyt“ šaukė mūsų vadas
Bet nieks neklausė
Jų buvo daug. Labai
Ir mūsų ginklai būtų niekuo nepadėję
Galėjo pagimdyti priešiškumą
Viena nežmogiškos kilmės gyvybės forma
Ramino mus, sustojusius paradui
„Jos nori tik susipažinti“
Jos stiebėsi ant paskutinių kojų
Laižydamos jos švelniai kandžiojo rankas
Miela akimirka
Nepasikartos, dar pagalvojau
Ir sutikau būt vedamas susitikiman
Kuriam kalbėjo apie būsimą karjerą
Aš lingavau kaip medis vėjyje
Nes jo kalba tai tiktai vėjas
Ir kas be ko silpnokas
Taip lengva suvaidint ekspertą
Tereik reikšmingai patylėt
Mane vaišino, bet nevalgiau
Nemėgstu mėsgalių kalbos
Ji man ilgai meluoja
Verčiau renkuosi tyliai verkiančius
Dainuojančius gyvenimo kitimą
Bet jų nebuvo ir aš alkau
Po namo dūminio languotu stogu
Kur prieangyje po suolu miega
Nubaustas tarnaut arklys
Ir ėda savo pačio miegą
***
Valtelėje tylu, valtelėj tuščia
Valtelė vėl apraizgoma miglų
Į valties dugną ešeriukai pukši
Keli jau išsitiesę tarp lentų
Dar šiltas kūnas, žvynas dar suspindo
Bet žiopčioja jau vis rečiau burna
„Žudikas ką“- kabliukuose verksminga
Aukų išniekintų nuaidinti rauda
Stiklinės akys, nematyt ten baimės
Jos tik pagautos klausia: „kol mane“
Stiklinės žvakės varvindamos seiles
Pribarsto perlų ežero dugne...
Nei sapnas nei gegutė
Prieš migdamas maskatavau
Viršugalvį aptraukiančiu džiaugsmu
Kad pilną dieną krebždesiuose palieku
Kramčiau pagalvės kampą ir lapus
Pro lango keturkampius
Sėdančius į tingulį
Nesigrožėjau - nesipiktinau, kraujuotom rankom
Kapiliarai nebelaikė nerimo
Išsišiepė rausvėjančios melsvai žvaigždutės
O venos nešė paslaptingą kraujo upę
Po lygumą vedžiojau plaštakos prisiminimą
Lėtai vibruojantį žema nata
Užčiuopusį sugriauto namo kaminą
Pasidžiaugė praėjusia šviesa
Alksninio kvapo pelenų
Nenutekėjusių su vėju
Paslėpusių banguotam pievos kūne
Suvirpintam praplyšusių akių
Aptikusių skausmingą nukritimą
Susitikimą su pasaulio kito eigastim
Grobuonišku atkaklumu naudotis
Ribojamo tik skritulio minčių kryptim
Praplaukdavo praėjusios našlaitės
Spindėdamos patarimu
Nuvalkiotu tarp draugiškų pasisėdėjimų
O skausmas bandė plėstis
Bet įsikabinę smiltys to neleido
Savo budrumu traiškydamos ledą
Barstydamos paleryžuojantį rimtumą
Tarp fotelių, fortepijonų ir vazonų
Įsišaknijusį neatplėšiamą norą atsiskirti
Nuo paskutinės lapo padalos
Sustojančios kotelio smigime
Į šaltą žvirgždo šnabždesį
Sukluso nuotrupom kalenimas
Nuo skausmo pajuodavusiais krumpliaračiais
Išsivyniojo karmos pabaiga
Paskleisdama saldoką slyvos užliūliuotą aromatą
Tarp šulinių, tuščių arimų ir lietaus
Nudrąskančio palėpės atminimus
Kurių nelikus ieškoma pilnų stiklainių
Senam nuo prietemos sandėliuke
Su nepraeinančiais džiovintais obuoliais
Pelių netilstančiu cypsėjimu
Ir aidinčiu gyventojų ritmu
Nusėda dulkėmis eilinis rytas
Apsimiegojusiu suklystančiu žvilgsniu
Apmėtantis stebuklišką rutiną
Lukiškių aikštės karvelių išganymui
(Pasinėrus į Gedinčiojo atsisveikinimo marazmus)
Pasikeitė laikai
Kol dar manęs nebuvo
Po to be skaičiaus kito jie
Kramsnojant dulkes
Į dangų keliam Telekomo antenas
Suklupę vis veblename
Nors retkarčiais neberūdijantį kryželį
Lai būna amžinas
Pasiūlysim iškelt
Kryžiuotos formos retransliatorių
Taupys ir nedarkys architektūros formų
Sugedus suvaidinsim nukryžiavimą
Elektro techniką užplaksim liežuviu
Kol išmintį negendančią atkuis bagažnyke
Po lygiai išdalins varnėnams kaimynystėje
Jų tryliktą nukeps vien dėl scenarijaus
Visus kitus paleis į pietus
Kad sugražintų neprigijusią religiją
Į šiaurės Afrikos brūzgynų prieglobstį
Pagavę grūsime balandį į kišenę
Netiek ir daug jų, bet negaila
Kiekvienam nebeužteks
Iškvėštam truputį per greit
Tiekto...
Paliksime vaikams
Ragatkėmis iššaudys
O gal patobulės
Ir plieks merginom į blauzdas
Pneumatiniais
Su lazerine optika
Tik žodžiai taiklūs
Vargu bau ar greičiau teišriedės
2005 m. rugpjūčio 27 d. 15:xx – 19:16
Pamiškės šermukšnių pralaimėjimas
Romantika pasibaigė pamiškėse
Stambiai žvyruotas paklotas
Nebesvetinga ir taikli ražiena
Pribirę gilių ir konkorėžių pušų
Egiptu dvelktelėjęs saulės diskas
Keliauja Švedijon vaidint saulėlydžio
Kova vetuojama šermukšnių raudoniu
Paskęstančiu tarp pirštų prieblandos
2005 m. rugpjūčio 27 d. 19:30
Pro tylą susigūžusių miškų
Lašišų atkaklumas - beprotybė Žeimenoj
Pro užtvankų malūnų mentis
Pro alkoholikų žeberklų smaigalius
Pro miestų nuotėkų nuodus
Pro tepalų dėmių vaivorykštes
Pro siūlus kaproninių spąstų
Pro geltonai nubirusius lapus
Po rudeniniu alkanu dangum
Prieš tonas pasipriešinimo skysto
Ieškot ramaus žvirgždėto dugno
Kad prasitęsus išbyrėti rutuliukais
2005 m. rugpjūtis 27 d. 21:15 (prisimenant 2003 m. ankstyvo rudens pasiplaukiojimus nuo Asvejos-Dubingių)
Išvengus beržo sėklos peilių
Ši naktis truputėlį istorinė
Nors nevaikšto po ją faraonai
Su juokingais galvos dangalais
O juk buvo prasmingi
Nusausėjusia burna
Kramsnoju berželio kamieną
„Kelkis drauge, krenta žvaigždės,
Gali stipriai užgauti
Jei iškarto pabusi“
Valkatėlių nei ženklo
Ar nebus tik per sieną išlipę
Iš pradžių tik į Lenkiją
O po to taip toliau Eritrėjon
Šį tamsymetį – žiburių daug prisėta
Dyla plazdanti žvakė
Tolėliau ir mėnulis – tik neplazda
Varvėdamas milžino ašarom nepataiko į žemę
Gal tai nėra pagirtina
Kas gi giria senus klišakojus
Nebegainioja kamuolio
Dėmėmis pasipuošusio šviesulio
Nors man sakė tokioj tamsoje
Juos sapnuoja visi stadionai
Kuriuose bent sezonui
Buvo futbolo aikštės
Net jei niekas neplojo
Nors neturi jokių piramidžių
Tiktai svyrantį jau aptriušusį kryžių
Taip pat iš istorijos
Juos paliečia naktinis palaiminimas
Pamanyk – geltonkojis!
Jeigu būtų sutikęs tarpuvartėj sifilį
Šiandien būtų bekojis
Bet gal būtų parodęs jam Sifilis
Kelią į skausmo šventovę
Vis tikiuosi išvengt prakeikimo
Užgesinamo dagčio išsklaidomo dūmo
Nors žinau neišvengė nė vienas
Išskyrus filosofą
Kuris visą gyvenimą vengė procesijų
Vien tik sodriai juoduojantį dangų
Pripažįstu už tinkamą stogą
Neišduos jisai miegančio ašarom
Į apsvaigusią -- kas be ko -- neapsaugotą širdį
Na o jeigu išduotų – jam iš anksto atleista
Juk jisai dovanojo man nuotrupą Halio kometos
Ir pulsuojančius kūnų šešėlius
Susumavus – į vakarus, bet truputį išgėrusius
2005 m. rugpjūčio 28 d. ( po 1:00 kylant mėnulio pjautuvui
Jo ragus atsargiai kramsnojant žiogams.)
Kažkas apie lietų vasaros dieną
Kažkam neįtiko lietus
Su purvo dėmėm, uždarytais langais
Sako labai nesvetingas, prastokų manierų
Linksi galvas „Taip taip, jūs teisus“
Ir antkapių giminės širdo
Visi šeimininkai mašinų
Dalis jų išvyko į upę
Šie metai dar be maudynių
Bus gėda prisipažinti
Nebėda – pameluosim
O liūtys laukuos nemelavo
Neauklėti provincialai
Skandino nelankomas pievas
Kol merkia neraišiomas karves
Atostogaujančius arklius
Šukavo dar nespėjusius perprasti apgavystės
Išgulusius miežius prie kelio
Tekėjo keistų iškilimų grioveliais
Vieni juos vadino namais, kiti pragaru
Lietus nesiaiškino – jis ne teisėjas
Ir varė toliau savo darbą
Nei juodą, nei baltą
Greičiau pilką
Arba truputį geltoną
O rodos turėtų būt melsvas
Lyg tvenkinio žiaunos
Kurias brakonieriai išlupo
Jiems lengva – namie alkanėja šeimyna
Kviečiai neravėti išputo
Prisisiurbė molžemy bulvės
Lietaus neatpjausi ir nepasiklosi
O miesto šakočiui tai kas
Išplauna balkonus
Ir ošiant ramiau bus miegoti
Ir nuotaikos lyg iš Apučio novelių
Nustosim kirvukais mosuoti
2005 m. rugpjūčio besibaigiančio 28-je naktyje (nelijo).
Sapno išaiškinimas
Nurimus į vakarą
Nutraukei tu mano gyvenimo
Iki skambėjimo įtemptą valą
Ir nunešei jį tabaluojantį
Išblukusios žylkos kąsneliais
Į šio ežero gelmę
Tokiomis naktimis
Tu sugrįžti prie kranto
Ir man būna šansas
Atsiimti savo vaikystę
Apspjaudau tokias galimybes
Nenaudingų švinukų purslais
Išlydytais dujų melsvoj liepsnoje
Laiku apsinešusiam špižiniame tigly
Kurį dar naudojau mokyklos tapybai
Apmėtau tave atbukusiais laimės kabliukais
O vieną identišką naktį
Nors žvaigždės kitaip jau žibės
Tu nebeatplauksi
Nes žuvys gyvena trumpiau
Dūlėsi dugne
Tarp laukiančių saulės dumblotų žolių
Po storu
Raminančiu nervus
Vandentiekio šulinio dangčiu
2005 m. rugpjūčio 28 naktis
Kas ieško - tą randa
Vežėjas atbogino siaubų vežimą
Tiesiai į balkoną
Jis buvo pasikinkęs mėnesio ragus
Paliko pasišnekučiuoti ir pranyko
Tamsume neįžvelgiamam
O svečias neprašytas
Atsibeldė palangių skardomis
Riaumojo širdį stingdančią
Puolimo maldą
Putojo siaubas
It pavasario midus
Daugmaž į vidų
Jo likučius žiaumojo šalia sprando
Dar vienas beldėsi palangėm drėgnomis
Nubudau...
Jau išslinkęs puošnusis Orionas
Dar nepražydusiais papuošalais
Vežėjas mėnesio medalioną
Pasikabinęs po kaklu
O pasikinkęs Taurą
Kaip ir turi būt
Ir net Dvynių ištvirkę pirštai
Kyšo iš miškelio
Galėtų grįžti vežimaičiu
Savo dovanų
2005 m. žvaigždėtą besibaigiančio rugpjūčio naktį susitikus truputį pažįstamus
Truputis pažinimo
Rudenį numiršta visi laumžirgiai
Net tie kurie galėjo skristi
Tik jeigu žinoma be viršsvorio
80 km per valandą greičiu
O jeigu pavėjui?
Numiršta lapai
Tik ne visi nukrinta rudeniop
Kokia ilgiausia
Lapo krentančio kelionė?
Neužfiksuota lapuose
Tatai jokia naujiena
Ir žmonės kaikurie
Tiktai numirę
Tarsi lapai
Po pasaulį pradeda bastytis
Iš sengirių Irkutsko
Šalia skaidrios
Miškų ir pievų upės
Parvyksta lietuvėlėn
Cinkuotose dėžėse
Po to po kirminą
Muselę ar net laumės seną kuiną
Išskraido keturiom kryptim
Dažniausiai pietryčių
Kodėl jų nieks nestabdo
Šalia sienos Baltarusijos
Ą... Taip. Juk nenaudingi
Nešiojasi tik seną kaip pasaulis
Gabalą tiesos akvamarino
Kurios nenori perduot mažesniems
Arba žolelių valgytojams
Anie greičiau pamiršta
Todėl jiem reik daugiau prisiminimo
Vabzdžiai ropliams,
Šie žiurkėms, lapėms
Kurios urvuose dvesia
Jų maita - tiesioginis žinių šaltinis
Todėl tokie protingi juodvarniai krankliai
Mačiau išminčių
Žirgliojantį prie greitkelio
Pažinęs – apsimetė kad stabdo mašinas
Juk niekur nėr nei gramo
Artimų molekulių
Jis tikisi kad mirus
Sudegins jį ir vėjyje išskleis
Taip grįš į dulkes žemės
Jis mano, kad tai mylimiausias kelias
Nors maloniau kurkas
Gulėti tylos bokšte
Po atviru dangum
Belaukiant grifų
Išminčių artimų rytų
Kurie tave snapais
Tikėjimui inicijuos
Be tarpininkų
Ne virtualiai
Labai tiesiogiai, be išsisukimo
2005 m. rugpjūčio 28 rytą tekant saulei
***
Rausvai geltonos rangos po žarijas
Neišsakytos dar šią naktį bėdos
Iš sutemų liepsna išplėšia violetinius šešėlius
Kažkas anglim išlieja savo širdį
Sausa pajuodusia šypsenėle
Jausmus byrėdamos žaloja žvaigždės
Ir vis pro šalį
Ranka, kuri turėtų būt sava
Taip nemiela
Ir taip toli
Per tris temas
Baksnoja į obels kamieną
Barstydama apgaulės obuolius
Žaliai tamsius
Sunkius kaip mylimo paguoda
Nusiritančius atokiau
Į paslėptą rasose žolę
Ir bulvių jau nuknaisiotas vagas
O jos vis šoka raivosi ir mainos
Išpiešdamos veidus šešėlių magija
Ir išryškėja linijos
Nusivylimo
Būt artimu ir paprastai laimingu
Bet to nebuvo jau gal dvidešimt penkis metus
Nebus ir dar penkis
Ir vis kartojasi kritimas vaisiaus
Nutraukiantis tą pačią temą
Ji vis iš naujo mezgasi
Voratinklių užmigusiam bruzdėjime
Apie prabėgusias blakstienų virptelėjimu
Tarp dievo išdalinto laiko
Kitų čiulbėjimų apsuptyje
Akimirkų dėliones
Apie kaupimą
Ir didį džiaugsmą nematyt pasikartojimų
Deževu
Vėl slysteli mina nuo medžio
Įsisupusios viršūnės
Susminga atsiskyrėliams po kojų
Ilgai uždels
Jus išdraskys kada širdis sustoja
Ties šokčiojančiais laužo plytų briaunomis liežuviais
Pasidalinsime rieškutėm žarijas
Jau sėdant išvažiuoti
Jos bus tik pajuodavę
Ir atšalę anglys
Neišsinešti vakaro kišenėje
Ir neišsaugot šaldytuve
Nei raktų ryšulio skambėjimo melodijos
Tarp avietyno svaiguliavimo
Ir slyvų pusmečiu nubirusių žiedų
Pro svetimos trobelės žemo kvapo
Nušliaužiančio tarp uždangų
Ties pamirštais
Nebeglobojamais
Kampuotais aviliais
Supuvusių pakojų
Saldoku aromatu
Garuoja girdoma laužavietė
Pirties ir vaismedžių kvapu
Ir stulpas pro pirštus
Nuo aukuro susigeria dangaus
Beribiam ir žvaigždėtam glėbyje
Iki kitų aukojimų
Ir iki kito nesušaldyto
Tarp žodžių laužo vakaro
Nukrinta obuoliu į pelenus dangus
Pakirstas lėkusio pro šalį meteoro
Nesprogdinsiu dangaus
Nesprogdinsiu dangaus
Ir elektros lempučių neglostysiu
Pasiilgęs rudens
Nebekeisiu gyvenimo nuostatų
Šunį kojos pirštu
Švelniai liesiu
Truputį pauostysiu
Taip kaip visad dvelki tu
Juodo lauko neišpirktu užstatu
Atsinešiu šiaudų
Iš po spalio lietaus
Į rugsėjo nepaliestą priestatą
Kur vėlai lubinai
Melsvą žiedą stebėjimui išskleistą
Padabina rasa
Apsikarsto karoliais voratinklių
Ši naktis ne viena
Vakare susitikom laužakanklį
Užliepsnojo skvernus
Pasikaišiusi bėgo papurkštauti
Kūdros veidrodyje
Tarp lietuviškų lotosų užkurkia
Mėnesienų varliai
Slapukaudami pievose svirpia
O žinai dar gerai
Atriboja bent kryžiai įstiklinti
O tai lubos nesaugomos nuslenka
Susirango šalia
Prie gerai prikūrentos pirtelės
Atsidusus lengvai
Papudruoja sau žandenas spaliais
Saugo bulves giliai
Visų metų sugrobstytos dalys
Purvinais kibirais
Tempiam juos po plačiaisiais stogeliais
Išsitieskit ramiai
Pusė metų ir skambam medaliais
Su purvyno klanais
Ant pavasario delno randelis
Išsilies žilvinais
Ir žilvičiais nukaišytas kelias
Nusiris kruvinais
Mokslo vyrų išniekintas – žalias
Paskutiniais purslais
Perlų vėriniu čaižomais keliais
Per bangų arimus
Vinguriuojančius verkiančio lauko
Kur rugiai nepražus
Ir kirstukai kur nejaučia laiko
Po aukštų debesų
Sniego dovanos džiugina vaiką
Ant balučių ledu
Aštrų antspaudą uždeda - paika?
Kai nebelieka posmų
Nebekuriu poezijos
Stebiu kaip mėnuo
Velkas suodiną apsiaustą
Tarp elektrinės kaminų dueto
Nuplėšęs ketvirtadalį žievės
Į nebaigtą užmūryti palėpę
Nebesipriešinu mašinų ratų
Greitam paklydusiam lėkimui
Tarp įsijungiančių kvartalų
Užuolaidom nuspalvintų langų
Nebesiginčinu su skoniu
Tiek savo tiek kitų
Jau vasaros gal trys
Pretenzijų į jį nebeturiu
Nebeatleidžiu prieteliams
Juk neturiu už ką
Atleisti žvilgsniui nesuprantančiam
Kad nusidažė vakaru dangus
Ir debesys išleidę rašalą
Apsunko sutemos grožiu
Kur mano ugnys?
Einant kabinti žemę nagais
Berti į viršų
Akėt sumedėjusiais pirštais
Šaligatvių žolę
Įsikimbant į dangų
Atkąst drėgme apsivijusio laiko
Parblokšti praeivį
Užsnūdusį savo kiaušinyje
Kedenti šunėką
Bėgiot keturiom
Paskui jį
Per betoną
Nepaisant kad rankos
Negražios palieka
Sustoti ir liesti
Ledinį rasotą kapotą
Raudono "Pežo"
Lyžtelti padangą
Suodžiai
Tik daiktas
Tik šūsnis materijos
Po laiptinės šviesuliu
Po kojų grotelėmis
Mūsų albumai:
Ledų, šokoladų, traškučių
Saulučių popiergalių kalnas
Susemkim
Į sekcijas neškim
Pasiūlykim svečiui:
"Pasigėrėk gerbiamasis
Sukritusio mėnesio sandara..."
Šis menas
Iki
Saulės tekėjimo maksimų
Ramiai aplankstytų
Kasų kurtizanių
Suvytusiom rankom
Paburkusiais skruostais
Plaukų trūkinėtom kaselėm
Sudribusiu kūnu šaltienos
Iš (nesikartosiu) ėriukų kauliukų
Po centą už gramą.
Neskubanti pamoka
Kaip paprastai prasiskleidžia tiesa
Be prievartos prieš gyvulį save
Kaip žolei leidi pakentėt savy
Tarp įtampos skambėjimu tarpsti
Veidrodinės meditacijos
Mano šuo turi mišką
Prikritusį rudenio lapų
Dar jis turi mane
Atsilikti neleidžia nuo tako
Medituodamas veidrody
Svetimtautis į klausimus rašo
Tu ne aš ir ne tu
Susitiksim kitokiu laiku
Stiklo rėmas tai saugo tai maišo
Indėnams nepatinka ruduo
Kažką dar norėjau
Parašyt apie daržą indėnų
Prie prekybinio kiosko pavėsio
Kukurūzų nurudusią gyvastį
Po gatvinio žibinto šviesa
Apie smėlyje žydinčią dynę
Sulankstytą skardinę kampe
Sijonėlius gėlių
Ir krapų išskleistas svajones
Jau pagavusias rudenį
Ištampytą vorų po šakas
Karijas Nynas
Sutraiškyta uola
Išskridę paukščiai
Nudžiūvę ąžuolai
Glaudžiu ratu
Atsiprašau
Tai nedėkingi aukščiai
Čia neramu
Nors nebėra gyvų
Varpų skambėjimas
Negimęs, neišlaisvintas
Į dangų rangos
Dulkių tuštuma
Paleiskit akmenis
Senas mintis išlaisvinkit
Nesitikėjot?
Budos pamoka
Išmest nelengva
Grupiniai konteineriai
Neantspauduoti
Kuičiasi liga
Atpančioti, atnarplioti
Parduoti
Krūmokšniai kuždas
Sąvartynų kapuose
Parduokit liūdesio
Ramu ir šilta
Nuo šaknų ligi dangaus
Lig debesies
Lig to kuris dar girdi
Per lygumas
Per priebutį rudens
Suleiskit ampulę
Man morfijaus į širdį
Te išvagos
It upės žemės kūną
Po plaštaka
Du lapai tyliai bris
Į šaltą
Žiemos formų paprastumą
Du ežerai
Plaštakėmis nukris
Savanaudis keleivis
Mirė kūdikis
Džiugesio badas
Po gatves svirduliuoja paradas
Stingsta mirusio vaiko širdis
Į svečius susiruoš liūdesys
Pasiskins
Nužydėjusių rožių
Tris eglišakius
Peiliai... Ugnis...
Pasibels
Atskubėję iš ložių
Įsikibs
Atlapoję duris
Glostys kilimus
Uostys likimą
Trys užuojautos
Du vakarai
Molio demonai
Reginiu grožisi
Tirpsta žvakėmis
Vaiko darbai
Trumpi pabėgimai
Jau nebe kūnas
Žydrumos ugnis
Tarp plunksnų debesų
Pasklidęs rūkas
Išduos kaip visad
Mobilus ryšys
Ant stalo guli
Neišsiųstas atvirukas
Prisimenant senus...
Karmos vėjas laike pasivijęs sustoja
Ten kovojau miškų pakrašty
Klausinėt neturėdamas svorio
Stengiaus gyvastį jų nuraškyt
Nesisekdavo lyg pirmakursiui studentui
Lapai biblijų smėliui, kardai į medžius
Priešo kirčiai turbūt abejingi akcentui
Pasislėpdamas krūmuose laidžiau žodžius
Knibždėlyną sukilėlių, tūkstantį vyrų
Tegaivino suvytus mintis
Po kalbų kuris pirmas nusvirti ketina
Pjaustė venas namų ilgesys
Naktimis ties laužavietėm taisėme kamanas
Malėm paraką, lopėm šalmus
Bet šalpusniai suskleidę geltoną dainavimą
Pašnibždėjo: „ramybės nebus“
Plaukė miglos pamėlusios, upių išganymas
Tiktai medžių viršūnės nubus
Pilnatis nusileis į sudrėkusias samanas
Seni metraščiai to neužklups
Devyniolika amžių, dešimtmečių keletas
Po gimimo kurį vieną kart teužmuš
Pavojingai žiaurus ir spygliuotas gyvenimas
Net iš dubenio rankos lašnoju nuodus
Traukinių ešelonai, rūdim teptas kelias
Gilzės stebi praplėšę vokus
Metalinis skambėjimas, vieškelis senas
Laiško skrydis per kulką užtruks
Kammillai
Nebylios ašaros šiandien į Prancūziją
Link Senos išsiliejusių krantų
Tesužinojau, kad save kankino
Aistros liežuviais plaikstės virš galvų
Po molduobes žaliom naktim agatų
Basom pėdom per grindinius žiemų
Išgimdė sūrią rudeninę rasą
Suskaldė pastovumą akmenų
Tau visos ašaros ir šiluma krūtinės
Išnykusi tarp skersgatvių aklų
Neprisiminsim gipsinės klampynės
Granitas trupa parapetuose stogų
Trupėjimo stabdymas
Sutikdavo paskubomis muskato kvapas
Linguojantys kampai lėtai tvirtėjo
Užšalus upė į turgavietę skubėjo
Tik varpinės strėlė kur naujas kapas
Ta laiptinė - kampuoto vargo lašas
Užnešdavo jaunosios glėbyje
Viryklė spjaudė patarimus šalyje
Kur išsirinks tave netikras takas
Tos rankos susipynę per anksti
Užplikė išgaruojančios arbatos
Priduso lempa - veidrodyje matos
Kaip vėlų vakarą į patalą linksti
Pro stiklo miglą pavyduolė mėnesiena
Pridengus šaltą prakaitą migla
Pro upės vingį atplukdytoj tamsoje
Apkaltino pavogus miesto žiemą
2005-10-03 12:52
Metamorfozės darbuojantis
Suskeldėjau tarkuoto švino raidėm
Ištirpstančiom vidudienio kaitroj
Į popierinį troškulį nespėjau
Visom įmanomom gyvenimo prasmėm
Išvinguriavęs pro skylėtą tylą
Nesutapatinamų paskatų
Sulėtinau tiksėjimą laukimo
Sudeginau uždūstančiom kaltėm
Lašnojau paskutiniais užstrigimais
Tarp melagingai žydinčių riksmų
Išpyliau surimtėjimo augimą
Ištuštinęs kišenes nuo jausmų
2005-10-03 15:13
Pareinant
Vijokliai kreša sienos lygumoj
Nespėju prisimint prisiminimų
Darželiai susivėlę darganoj
Prisėdu apsvarstyti nukritimų
Vedžioja voras plaikstomą molbertą
Klevai apkibę kekėmis sparnų
Tuoj metai kaip nebuvęs pas Albertą
Jau du be pipirinės apžavų
Nepadėkota už likimą šiltą
Užpuls tarp knygų kūną šaltuku
Kišenėj popietinis vėjas švilpia
Mintyse jau į prieglaudą einu
Lėtai pasikeliu nuo suolo – dar ne senas
Kaštonas bumteli į prieglobstį žolių
Apsidairau – drugeliai neplevena
Oro balionais plaukiančių galvų
Jau tiek patirta
Jau trečias tūkstantis skaitom mandalas
Jau trys dešimtmečiai – dar nepasenę
Kas gi belieka, kur bežiūrėti
Byra kaštonai rudenio adatom tiesiai į klėtį
Čirpina dangų vienišas žiogas
Vėl neprisimena savo gentainių pelė Eldžeronas
Rinksiuosi kelią, seną suskeldintį, popiečio saulėje
Kopsiu juo alkanas, kalbinsiu valkatas, kad tik nesustojus
Kad tik nesuskilus į tris nesutaikomus amžinus brolius
Neprisiminus tų metų kai dar nesivaikėm rytojaus
Augančio ąžuolo, klūpančio kelkraščio, plytinčio vieškelio
Nebeaprėpiamo žydinčio gailesčio nebepaliekamo
Ganėsi aikštėse krepšinio
Plukdė parduoti gyvenimus
Gniaužė mirkstantį popierių
Įsisupo lietum parbėgančiu
Lelijų lapų žieduotom garbanom
Šiltu žuvų alsavimu
Per tvenkinio veidrodį
Plukdė žvejai į nežinią
Pamirštą delčią kišenėje
Tik dar vienas sapnas
Du kontinentai, jūros dvi
Vandens banguoto plotai
Dvi rasės senos, sesės dvi
Laikai prašau sustoti
Pabėgo kraujas per putas
Per skaidrumą vėjuotą
Kad susitiktų su dievais
Kurie ramint nemoka
Savo dantytu buvimu
Tik gremžia laiko stoką
Į dangų šypsosi šnairu
Žvilgsniu kitus išduotų
Ir buvo sutiktas šaltai
Nesiruošė aukoti
Moralai ritos apie tai
Kovoti kad nemoka
Neprieštaravo atkakliai
Argumentų sausoka
Veidai palinkę įžūliai
Jam pamoka užduota
Į gimtą kratą su mintim
Niūrokom gena luotą
Ne, nežinojo, kad naktim
Grubumas kelia puotą
Jis atsiteis, jie dar mojuos
Koks tikslas nematyti
Kaip ritasi nuo šios kalvos
Vien pažadais ramstyti
Dar nesuspėjus nusilenkt
Randam savos žemelės
Griausmais jau ruošėsi priremt
Tie demonai pirkelę
Per dangų ritosi liepsna
Susmigo vario sagos
Ties kalno kūno praraja
Išplėštos žemėj vagos
Sutrupino šeimos turtus
Relikvijas, trofėjus
Išniekino siaurus laukus
Aštriom vinim apsėjo
Sudygo keršto svaigulys
Likimas atskubėjo
Apsidairyt nespėjęs jis
Mirtingiems nusidėjo
Tikslus padovanojo tris
Akis krauju užliejo
Įstatė geležies dantis
Rankovės sutvirtėjo
Per balą būgnų gaudesys
Į karo šūksnių šoką
Susmigo kūnų stingulys
Be valčių plaukt nemoka
Nepasiruošę atlaikyt
Keistų nesutapimų
Nemokantys minčių valdyt
Pabūgo užtemimų
Įamžino kardų šokiu
Trimitų raitalynėm
Iš praeities kimiai šaukiu
Tvot antspaudą vaškinį
Žvakigaliais užpilt takus
Nebedraikyt plaukų
Pamiršti praeities aidus
Nedrumst rimties miškų
2005-10-04 07:33
O vistiek...
Nesvarbu paskubėsi ar šauksi
Kaip nuplėšysi liepų šakas
Tu vistiek atsigert atsiklaupsi
Šulinys nesusmigęs kieme
Nežinau ar ilgėdams apverksi
Ko blaškysies po miesto gatves
Tu vistiek vieną rytą parplauksi
Šuliny sunkumus nusimest
Neklausau prasėdėtų likimų
Moteriškės išbris pro ribas
Tu vistiek nekenti paklydimų
Šulinys saugo tavo dienas
Neliūdžiu kad paliekamas vienas
Nebekyla į dangų ranka
Tu vistiek būsi valkata senas
Šuliny pradanginęs save
2005-10-06 16:37
***
Platina pasidengė saulė
Drėgmė jau palieka lapus
Plunksnos nurudusio žvirblio
Glaudžia antenos virbus
Slenka migloti troškimai
Slepia grubokus kampus
Į miesto širdį kėsinas
Rudenio pirštų lietus
Talžo sustingusią strėlę
Vėtrunge jau nebebus
Sminga į mirusį smėlį
Ten nesugrįžo žmogus
Dvidešimt trys ešafotai
Ritasi žvakės galva
Karpiniu lapų riboti
Trupa asfaltu kieme
***
Keliavo po dykumą Mukas
Prisėtą kūrybos dyglių
Į basą tyrumą nykštuko
Kėsinosi smėlis dievų
Sutiko paklydusį vėją
Sulygo pulsuoti kartu
Pamiršo sudžiūvusią ligą
Nudžiugino širdis žmonių
Kaip sakalas skriejo jo dienos
Tarp miesto linksmų užduočių
Nupjovus palieka ražienos
Pabudus ištirpsta sapnu
Susmigo pavydas varvekliais
Į širdis iš niekšų akių
Tik kaktusai melo negirdi
Negaili aštrumo dyglių
Pakilo nekaltas kartoti
Pabiro karštais pelenais
Turėti drąsos atsistoti
Tiesumą be ginčų nuteis
***
Naktie!
Prašau į mano širdį
Kuri ne mano
Atneški dvelksmą virpančio pasaulio
Diena grąžina žemės skonį
Ne smėliu gurga tarp dantų
Prožektorių žavėtojas
Gal užteks burbuliuoti po pasaką
Apsirengsiu ir trauksiu į rudenį
Šiąnakt krausiu į šlamantį bučinį
Gatvių medžiai išgeltę ir burba
Per akis to pamokančio vaizdo
Išsikvėpusio scenos poeto
Už akinių stiklų išturėto
Lyg uogienės stiklainyje žaizdos
Pats suprato, kad jau nebelikę
Prieš prožektorių prietemą vietos
Rankos apynio pančiais aplietos
O prieš minią nublanksta šalikelė
Ką nuveiksi – prispaudė nuplikėlį
Komunaliniai trys pareiškimai
Iš komunos išvyti grasinimai
Ne lankstus, ne šmaikštus, ne į klėtį
Žiba žilėj aptemę siekimai
Kur tereikia griausmingai virpėti
Spjaut per petį – kanopą uždėti
Nepasprink tik po tais atvirtimais
***
Praplyštu drėgna vėsuma
Žvaigždėto rytmečio
Apkaišyto nakties tyla
Po antklode praėjus pasaka
Sapnu nuslystančiu
Jau pamiršta liga
Dėlioju delnus
Norai merkiasi
Vilioja šiluma
Pro subraižytus langus
Šaltis dvelkia
Kasdieniška pradžia
2005-10-10 10:16
Ramu
Suplyšęs apsiaustas šiaurinio
Pašvaistėse skendinčio miesto
Kuris nebeturi tėvynės
Netvinksi jo reinvynio gyslos
Širdis po eskimo kuete
Po pusmečio sniego paklotu
Susmigus į plaukiančią lytį
Išsklidus banguojančiu plotu
2005-10-10 11:17
Susivėlinęs
Užkliuvę už bardiūro ornamento
Ištiško astrų žiedlapiais
Po žvakių dakčių ištirpintus ežerėlius
Užtemdė bičių smilkalu
Pušų kamienų šokį
Tarp plasdančių ugnies akių
2005-10-12 09:48
Lietuviškose kapinaitėse
Ten kliuvinėja tulku nepavykę
Nesidomėjo žemiškoj erdvėj
Pro nenuvytusius vainikus klykia
Ir vaškas laša tobulumo nuodėmėm
Nestatė postamentų, nedainavo
Tik OM vilnijo virš jaunų kalnų
Visatos sąmojis - juoda katė tipena
Ne deževu - pavirsta granitu
Čia dykumos kvadratinės sušvyti
Nasturtų žiedlapiu - mandalomis krentu
Apsikabinimų daugiau nebepraryti
Apsikaišau suspindusiu šerkšnu
2005-10-12 12:45
Vigvamai naktyje
Užmigę naktyje
Plaštakių pakrypimai
Paklydę kalnuose
Svajonių nerimtumai
Apie žvaigždžių akis
Susmigusias krepšely
Užgesusi rimtis
Nenuskinti žiedeliai
Po rudenio ranka
Šukuoja šiaurės vėju
Rausvų žiedų jėga
Iš kūnų išsilieja
Atplėšdama duris
Odinio ornamento
Užuolaidas sklaidys
Atmintimi nekramto
Tų vasarų žalių
Putotų upės syvų
Paklydusių bandų
Debesimis už girių
Apkibusių šaknim
Šlaitų stačias pakrantes
Indėniškom akim
Į dūmus įsijautęs
Po atviru skliautu
Savana sėklas barsto
Nurimsta tik naktim
Ir nepažįsta karsto
Apšepusių lentų
Žiemos laukimo skausmo
Tarp drobių kankinių
Užuojautos nedangsto
Odos tvirtu diržu
Užrišę metų baigtį
Džiovina pamažu
Gamtos aukotą kraitį
Suskilę tam krašte
Manieji atgimimai
Bizonų kaimene
Sugrįšiu į gimtinę
2005-10-17 08:50
***
Kalašnikov nekūrė telegrafų
Ir nežinau ar graužės dėl žaizdų
Kurias palikdavo kaštonai
Ant tavo atvirų delnų
Jis žiedlapiais išdegus taiga
Be nuokrypių ir be aukštų tikslų
Tebuvo instrumentas kur paleido
Neišturėtą šurmulį skausmu
Jį supaprastino, anketomis švininėm
Užtvirtino paspaudimu delnų
Ant sienos dulkes renkančia kempine
Sertifikatų asamblėją gaivinu
2005-10-13 12:42
Tik dar vienas lapas...
Kaip visad ant žemes
Išlaužytom mentėm
Prie skvero suolelio
Lietvamzdžiais slenkam
Sudrėko po kojom
Numindytas takas
Kuriuo neskrajojom
Tik rudeniu tapėm
Paplaukusią drobę
Voratinklių gijom
Užpynėm užlopėm
Svaigiom kasdienybėm
Nurudusią lapais
Po liepomis žemę
Sudėjom į dainą
Užkaitom padegę
Eilėraščių deglą
Nuslystančią brydę
Per vėstantį lauką
Vilnijančią upę
Nors buvo tai snūstantis
Pasakoj metas
Išslydo pro delną
Tik dar vienas lapas
2005-10-17 11:04
***
Prabudau.
Dar naktis.
Tau dėkingas už bučinius tris
Pro kampą tiesia gelsvąją ranką
Lieja mėnesis amžiną tvarką
Taip žaismingai pakrypus galva
Tiek draugams tiek saviems svetima
Šuo kaimyno - lunatik - ramus
Sinfoniškai stūgaus žmogus
Po puslitrinio bokalo alaus
Su turėklu balkone draugaus
------
Iš už kampo seku virš stogų
Seną išgamą - mėnuo vardu
Veidmainingai spalvotu veidu
Pasislėps jis tarp tinklo šakų
Pažymėjęs tą dėmę kirčiu
Dar prigulsiu palaukt debesų
Nuspalvotų rytinių aušrų
Nesipykstančių dėl papročių
Atsiduodamas tarsiu galiu
Paaukoti dienas be minčių
----------
Išpėdinęs sutiksiu
Žemės kalines
Gėles už grotų
Išvedžiotų lankstiniu vielų
Paduosiu šypseną
Papurtysiu lyg draugo delną
Po penkių
Ilgų saulėlydžio plaukų
Surizgusių tarp vėtrungių
Išpurtusių siera ir emaliuotų
Lyg virtuvės puodai
Gelsvai, rausvai
Arba žaliai organiška spalva
Kaip chloro debesis
Per pirmąjį pasaulio karą
Kuris nebuvo pirmas
Anei paskutinis...
--------
Tie magai neuždirbo permažai
Kada liepsnojo inkvizicijos laužai
Gerai kai smulkmenėlių nežinai
Terūpi ar pavasarį žydės kaštonai
---------
Sėdėjau tarp kaštanų
Prie apeninų perėjos šlaitų
Paniręs į siūbuojančius žolės alsavimus
Suspaudžiau žemės ilgesį
Paspyriau grumstą
Riedėjo šokčiodamas nepramintu taku
Paglosčiau plaukus
Kilstelėjau ranką
Kuri prispaudė meilės artumu
Kai baigiasi
Klajonės vaiko
Pašlaitės medis tampa artimu draugu
Dar su jumis
Arba toli
Tarpe viršukalnių vėjuotų plepalų
... ... ...
2005-10-17 14:22
***
Taip liūdna
Lyg suplėšytam gyvenime
Pro vartelius
Nelankomo darželio
Taip plėšo
Lyg lapus berželio
Po šlabdribom
Atgimusiam alsavime
Ir taip tikrai
Lyg plaktuku per pirštą
Apleisto žemės liūdesio
Taip tiršta
2005-10-25 12:12
***
Stirksos žalios tulpės pajuodę
Vagis užu kryžių slapstysis
Už obuolį jos neparduoda
Pavogsim nuplaukusią brydę
Prakišim už garžbylio žodį
Pakirsim plaktukų svoriu
Mėlynėmis laimę užnuodys
Mylėsiu kaip visad už du
O kai išsiviepęs lyg rėtis
Skylėm užkaišysiu jausmus
Prie ežero paukštį iškvėpęs
Surinksiu eršketo šarvus
Pridengsiu sulopytą sielą
Prabrėškusio ryto dangus
Melsvom sutemom išsilieja
Po mūšių skalauna randus
2005-10-25 12:35
Sugrįžimas
Mano motina skalbdavo kūdroj
Šaltą, mirštantį rudenio vėją
Susisupusi raganos rankom
Pagimdyti manęs ji išėjo
Išsiskirstė pelynų valtelės
Nusausėjusios puplaiškių šaknys
Nuo pirmųjų dangus išsiderins
Po antrų lubinais išsimėtys
Nuirkluos per tirštas mėnesienas
Užsilikusiom pirštų virkštelėm
Nendrėm siurbsiu iš sietuvos pieną
Mirties džiaugsmą krūtinėj uždarė
2005-10-25 16:21
po šios 57 reinkarnacija
Skambėdamas kedru tarp tundros
Senų išvartytų pušynų
Nenešiu ramybės į jurtas
Odinių snieguotų krikštynų
Nuliūdęs, tikėsiu ir lauksiu
Kol gulbino dainą išgirdus
Prie aukšto kamieno priklaupus
Per naktį iškirsi man širdį
Sakų trupiniais apsiverksiu
Spygliais nubarstysiu sniegynus
Palaiminus krentančiu burtu
Neleisi sudegt praradimu
2005-10-27 12:56
Jubiliejinis apribojimas
Paskendau vyno
Išsausėjusio taurės
Antrajam ketvirty,
Apsidairiau.
Paskendom ne kartu
Supainiojau kasas
Nutryniau nesklandumo klyksmą
Nuo pelargonijom atgijusios palangės
Linguodamas atmušinėjau šypsenas
Pažirusias dantų emale
Kramtančia stiklus
Bandžiau neišsigąsti
Priimamojo kvapo.
Kibau į trečią
Laidavau mintis
Po to jas įžabojau
Į kramtomus sausainių
Pokalbio garsus
Šypsojausi kvailai
Peikiau vaikus
Už didį norą
Laužyti tikėjimus.
Padalinau nepabaigtą nesupratimą
Paskirsčiau teritorijas
Ieškojau pasiklydusių akių
Pažįstančių virpėjimą
Aplink jausmų ribas
Ir nenuspėjamus
Stikliukų pasvirimus
Dalinančius užgęstantį
Nevaldomą pasikartojimą.
Pakilo kūnai
Tris centimetrus
Viršum mozaikos faraono
Tobulai paslėpto
Marmuro mirgėjime
Sruveno keturiom kryptim
Sumaišę trupančius takus
Paliko tuštumą
Ir atviras duris.
2005 m. spalis 11 d. 17:57
Jūros laikinas lingavimas
Tykšt...
Pursluoja
Niaukiasi
Pražioja burną
Putomis kraštuotą
Kaukšt dantim į smėlio krantą
Atsistoja garbanos bangom
Linksta vėjuje
Graibsto už pakinklių
Eikš, jei dar drąsus
Amžinai žalsva
Smaragdo pilkšvo nuotaika
Užsiėmusi trupėjimu betono
Laužo plaštakas
Plaukiko vienišo
Nebematančio kur krantas
Per bangų ansamblį
Myli ašarų lašais
Į vakarus
Į saulės rausvą laidą
Gęstančią transliaciją
Ligi pasimatymo
...Vach tan...
"Хоронили русский рок, хоронили
Тучи пепла, толпы гари и пыли..."
Юрий ШЕВЧУК
Nusigręškite nuo šlapio paveikslo
Jame per daug sutalpinta laukų
Pritaškyta nesustingusio aukso
Uždaryta pamišimo šviesų
Nepakelsite ugnies pergamento
Išsiliejusio liepsna židinių
Apie tai kaip rankos sielos nelaiko
Krinta rietenos pirmuoju sniegu
Atsiklaupkim, pakartokime tylą
Prie Černobylio tušuotų miškų
Miestų ašaros saulėgrąžom byra
Ačių dievui nebylių negirdžiu
Per Velykų paskutiniąją dieną
Saulės rezginiu vėl prasmę jaučiu
Susigraibstęs jau pradžiūvusį šieną
Nesiskaito esamuoju laiku
Kriskit degančiais voratinklių suodžiais
Kraukit laužus atskirai ir kartu
Mano pirštai tavo linijom grožis
Apakau - dabar laimingas esu
2005-11-04 07:18
Antenos kryžiui žvelgiant smėliadėžėn šalia garažo
Tirpsta garažų stogai
Nepagimdyti troškimai
Panorau paliesti lengvai
Tai ką uždarė supimas
Viršum stogų danguje
Sruvena netikras likimas
Garo plotmės dainoje
Garvežio tolimas rimas
Teka upeliai - randai
Sunkūs tavieji kritimai
Smėlio dėžėj aklinai
Ruošia tvirtovių gynybas
Veidrodžiai po lietumi
Susikryžiavo ištvinę
Atvaizdą skaldo INRI
Ant
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Antenos kryžiui žvelgiant smėliadėžėn šalia garažo
Tirpsta garažų stogai
Nepagimdyti troškimai
Panorau paliesti lengvai
Tai ką uždarė supimas
Viršum stogų danguje
Sruvena netikras likimas
Garo plotmės dainoje
Garvežio tolimas rimas
Teka upeliai - randai
Sunkūs tavieji kritimai
Smėlio dėžėj aklinai
Ruošia tvirtovių gynybas
Veidrodžiai po lietumi
Susikryžiavo ištvinę
Atvaizdą skaldo INRI
Ant atlapotos krūtinės
Tirpsta vijoklių keliai
Kryžiais palinko sutinę
Lietaus danguje prasiskleis
Baltai gailestinga lelija
2005-11-04 15:41
Išsipildymas
Gal prieš kokį tūkstantį metų
Man vienas nesivaikantis šlovės astrologas
Pasakė
Kad būsiu nebesuprantantis savęs
Tuščias ir be meilės žvelgiantis į puspilnę taurę
Kad nenorėsiu versti vandenio vynu
Dalinti duonos pavargėliams
Žvejoti ir gailėtis žuvų aštriuose laiko pirštuose
Kad žvelgsiu su liūdesiu į kiekvieną skubėjimą
Bet nejausiu ilgesio ir tam nesipriešinsiu
Ir liūdesys ištiesų bus netikras
Tam nerasiu patikusio žodžio
Nesikartoja?
Prisimenu save palyginti
Sulygintą su kielės pauodegiu
Ir uodega linguojančia
Vienu ritmu vis
Kol lėkti pradedu
Per Libijos smėlynus ir Libano neštis
Atsitrenkdamas į kaktusų žiedus
Varvinančius nektarą emigrantams
Iš lietuviškai kaimiškos pievos
Kur užgimę grumsteliais lakiojo
Tarp drėgnai molingų arimų
Tarp dzūkiško smėlio vagų
Virpino dangų iškilę
Padėjo skleistis pirmiesiems šalpusniams
Šaldomiems pavasarinio lietaus
Ir klišos, blyškiai geltonos saulėkaitos
Iš senojo laiko šešėlių
Kaip tą pirmąjį kartą
Ėjau žudyti tylėjimu
Dangus apsiverkė
Iš pradžių pasikūkčiodamas
Po to didelėm taikliom ašarom
Tiško į tvenkinio veidrodį
Skilinėjantį plačiais apskritimais
Tylėjau tarp juodojo alksnio ošimo
Upelio, užkliudžiusio brastą
Atsiribojau guma, chaki, veltine
Tiesiau tiltą iš skambančio valo
Kaip voras bendrauja su musėm
Tikiu tikrumu jo troškimų
Gyvenimu paprastu jo
Kaip tarp karklų taip ir pievose
Pirmasis ižas
Neįprasmintas mano gyvenimas
Daugel metų tuščiai išgirti
Ir nerūpi nei eilės nei skaičiai
Visa tai tik klajonė nakty
Visa tai tik lingavimas vėjo
Ant naujai sužalotų kalnų
Ežerai į dausas atspindėjo
Greitai šąlančią raudą dievų
Susigėrė rasos vertikale
Nusirito aidais aukštumų
Kvailio atvaizdą gatvėj prikalę
Pamaloninkit veidą purvu
Apdrabstykite gydančiu sluoksniu
Duokit šansą pavirsti nieku
Klouno aprėdu kaukę išjuoksiu
Kiek jau kartų gilyn išeinu
Nepalikęs jokių priminimų
Prasikeikęs šventuoju žodžiu
Suraminsiu pakrikusią mintį
Gervės klyksmu pakrantes brendu
Pavaikštinėjimai
Skubėk skubėk į pilką uostą
Jaunoji popiečio keleive
Jame kaip visad nepaguostas
Sugausiu greitą tavo laivą
Pranersime pro tilto arką
Rausvai geltonai atsiduosiu
Sakyk jei vėjo neužtenka
Prie molo vėliavomis mosiu
Kur tu brendi blizgiu troškimu
Į kokį krantą pranašauji
Įsmeigti savo nutikimą
Aš tavo virpulį ragaunu
Prisiminimais apsilieju
Kvatodama į žolę griauni
Nepamačiau link kur nuėjo
Tavy ištirpstančius pagauni
Įsukdama šilkiniu siūlu
Voratinklių aštriais varpeliais
Pasiganyt akim pasiūlau
Palik ramybėje vargšelį
Suskaldytą švininį tiglį
Ir taip per daug ilgai kentėjo
Jis įbauginą seną širdį
Be formų laikas sutrupėjo
Ne be gal
Nebegaliu pakęst dienų
Suspaudusių kaštonų ilgesiu
Suplėšysiu tinklus dievų
Ir nersiu į gatvinį šnibždesį
Išeisiu laukiniu grožiu
Per pievas apšarmotas gaisro
Nuplaunančių senų akių
Ir šalto nepatirto jausmo
Taip kaip Patricijos daina
Vilnysiu iki Prancūzijos
Iki ramių plačių krantų
Kuriems nerūpi išlikimas
Na o šalia beržai sausa
Šakota pasaka ramina
Neskrisk, nelėk dar pasilik
Jų dovana užsimiršimas
Jei...
Mano dainos pasenę
Jau seniai nekraujuoju
Lyg priplotas po riešutu
Apie laimę verkiu
Nenorėjau aplieti
Tos gėlelės vienkojės
Nors labai dar jauna
Išlaikys šerdimi
Šlama tūkstantis trylika
Ir trys krentantys broliai
Nusinešiu juos juodvarniais
Su mintimis
Ten kur baigdamas atvirą
Šokį rytojaus
Pakylėsiu virš pančių
Plunksnomis nušlakstys
Į miškus įsirausęs
Leisiu pilną vienatvę
Pro pirštus smiltimis
Paslaptį aptaškys
Tu gėlele prie kojų
Manimi nusiprauski
Tegu spalvina veidus
Jei prailgo naktis
2005 m. spalis 30 d.
Nes tai skamba
Negali tu įsmigti
Ši širdis – nešlifuotas smaragdas
Neatsargiai suskaldysi
Deimanto antgaliu
Ne. Negalim pakilti
Šiam gyvenime nesame angelu
Tai gal galime tapti
Pilkuoju strazdu?
Brazda mintys – prisišaukiau
Lietų – mušantį langus
Išdulkėjo tikėjimas
Paprasta laime
Neaptrupintai skamba
Prie jaunavedžio kojos
Išnarų barniai
Tik skardinės per grindinį
Psalmė
Prisižvejojau džiaugsmo apie dievą,
Bendravimą...
Labai lipnu ir lakiai smilksta
Panorau išbandyti.
Susėdome ant skardžio
Padžiovėme koiniuotas kojas
Viršum pušynų prigesinto mėlynumo
Tylėjome ilgai
Nugrimzdo mintys
Nei ko paklaust, o visa kita žinoma
O ir atsakymų mažai
Tai karma
Kitka įpratimas ir žaidimas
Tarnauti dar nenoriu
Tesiu man primestas lažybas
Matyt dar neišaugau iš kūdikiško amžiaus
Glaudžiuosi prie mamytės – žemės kojų
Pavidalų mirgėjimo
Gulagais, kreiseriais, kriokliais
Plačiais peizažais
Sprogimais, žaibo blyksniais
Paukščių skrydžiais.
Bet kartkartėm ir tai jau nebe tikra.
...arba neišgirstas
Dar bijau tavo ašarom virstančių pirštų
Išsidriekusių garbanų – vėjo plaukų
Tavo žvilgsnis vitrinomis gatvėj pavirsta
Juokas saldžiai nebeskamba šimtą naktų
Tarp ansamblio stogų katėmis atsiduodi
Parsiduodanti vasara po dangumi
Susiglauskim viršūnėm – šaknimis neišduoda
Prarastuoju laiku per šviestuvus eini
Vos prikaltas mėnulio
Švelniai dylantis peilis
Grikių laukas užsnūdo
Kužda smiltys be baimės
Laukiu vėjų palaukėj
Ugnimis neišplaukęs
Miško griovos prilaikė
Prieš tave atsiklaupus
Tarp užsnūdusių tiltų, dulkėtų kuprinių
Nuplasnojusi knygų gelsvom paraštėm
Priartėsi prie kryžkelės pasirinkimų
Nepasiekusi posūkio žengsi kairėn
Nusimesk alkio tinklą, kaproninę tylą
Pajūry neišbrinkusi druskoj viltis
Ar girdi kaip aušra ankstų rytą prabyla
Horizonte ištysę laivai pasiliks
Vos prikaltas mėnulio
Švelniai dylantis peilis
Grikių laukas užsnūdo
Kužda smiltys be baimės
Laukiu vėjų palaukėj
Ugnimis neišplaukęs
Miško griovos prilaikė
Prieš tave atsiklaupus
Dar tikiu tavo pasakom, rudeniniais kritimais
Šlapio lapo verksminga, atšalimo rauda
Kol į taurę suskilusią, ilgesį pylei
Sutrupėjo rodyklėm, skersgatvinė diena
Pasitikus neparuoštą, neapsaugotą širdį
Susmigai devynspalviais, peteliškės sparnais
Atsiimk savo liūdesį, švelnumu neprigirdei
Nuplasnojusi lietvamzdžiais, ištirpai sūkuriais
Vos praskydę mėnulio
Švelniai lašančios seilės
Gale lauko nubudo
Kuždesys išsirangė
Laukiu vėjų palaukėj
Unguriais neišplaukęs
Miško griovos prilaikė
Prieš tave atsiklaupus
Ten iškeltas mėnulio
Nesudylantis peilis
Šalia lauko užsnūdo
Paskutinis keleivis
Lauks jis vėjų palaukėj
Liepsnoje išsilaikęs
Miško griovos prilaikė
Prieš tave atsiklaupus
...išgirs?
Ir tada aš tariau
Juk pamirši brangioji
Kaip tas riešutas suglaudžia
Temstant lapus
Visą derlių pro rėtį
Mintimis išsijojus
Mėnesienoj pasėsi
Naujus troškimus
Ir žinojau – negrįši
O ir pats nesustojau
Nusilenkęs patraukiau
Kur jaunesnis dangus
Seno trobesio liekanos
Ties jomis apsistojau
Suramino gaivindamas
Vėlaus ryto lietus
Nusidažė gyvenvietės
Žiburiais žibaliniais
Kapinėm išdabino
Surakino jausmus
Nevaitodamas kėliausi
Palikau įkvėpimą
Prasprūdau akmenim
Šioj audroj nesuduš
Auksu degantys laukai
Nematę ąžuolų
Ilgai nejautę savo veidu šlapdribos
Prispaudžiančio artumo
Drėgmės patižusių sniegų
Prasismelkiančios iki kaulų smegenų
Išskleidę kvapnų vasaros troškimą
Pulsuoja vėjo glostančiu ritmu
Nuslystančiu per neišplaukusius rugius
Pasaulio grupinį išskirtinumą
2005-11-06 18:12
Zodiakas
Liūtą supras tik jo kruvinas brolis
Vienas prašliaužęs savanos dugnu
Naktį kai spindi mėnulis ir žodis
Virsta gailiu, pratisu staugimu
Šuoliai per stogą, antenų ramybę
Žvilgsnis pro naktį, pro tylą jausmų
Šiaušiu šerius, tiems kas liūtais užgimę
Užuojautų žodžiai - šleikštumas glitus
Galit prisėsti karaliaus papėdėj
Kolei skaičiuoja minčių zigzagus
Tereikalingi paveikslui sudėti
Pašlovins šią būtį musonų lietus
2005-11-06 19:30
Išskridus drugeliams
Svetimėjam? ) o gal rudenėjam?
O gal blizginam auksu nagus?
Gal troškimai palaistyt išėjo
Ką pamiršo užmigęs dangus?
Gal tu vėl susivėlus ir lėlės
Tavo verkia geltonu šalčiu
Kai palėpėj pro skylę pašėlęs
Plėšia valkata jų sijonus?
Arba gal tau įgriso pašlaitės
Nubarstytos zuikučiais? Puiku.
Į viršūnę prapliko liepaitė,
Prilapojo velėnas plaukų,
Atsimerkė ir puolė bilsnoti
Į nubėgusį stiklą nagu,
Pumpurai neišbrinkę šypsosis...
Ne pavasariu lyjant ramu
2005-11-08 14:38
Apkramtytas gyvenimo protas
Nieko vaikučiai neverkit
Trys kačiukai maiše pakuliniam
Plaukia pelkėmis ten kur tėvynė
O maiše jiems šilčiau, taip jau reikia
Nesijuokit mažieji nereikia
Žadint kluono užmigusio kraigo
Vyrų nugarų prakaitą laiko
Neužilgo patirsit kaip veikia
Nesiglauskit prie stiklo šarmoto
Putliai šildančiais ledą pirštukais
Skruostų duobės mėnulių ratukais
Virš duobių akmenim krausim moto
Bet išbėgate, jūs nesiklausot
Taip teisingi savais paklydimais
Ūžia gaudžia pasenę krūtinės
Surakinti žiedais žemę raikot
2005 m. lapkritis 10 d. 21:42
***
Sudėtingi tie žmonės
Apsilašinę vaško grimasom
Grąso grąso prispjaudę į rasą
Lenkia karklą kramsnoja kartoną
Kad ožkom sukietėtų tarpeklį
Lauko rože pažinusia audrą
Griūtyje akmenų nusibaudžia
Atgailauja kad truputį švelnūs
Bučinys kalendoriaus ketvirtas
Pirštai limpa prie seno dinaro
Nenusijuoks rašaluojamas pirštas
Centre lapo skaičiu patalpintas
2005-11-11 15:33
Ko gulbė nedainuoja
Prabėgo dar septynios savaitės
Užklimpo atvėsusiam paežerės dumble
Tarp išlaužytų nendrių
Išrautų, atneštų prie pakrantės, dugno žolių
Visas žvilgsnis toks šaltas ir pilkas
Neaptrauktas ižu
Tik dulksna aromatą netikrą
Purškia jiems septintinių taktu...
Rudenio prieglobsty - baloj
Plauko paukščių pora
Nuo vestuvinio torto
Apkaišyto - žalių viksvų daina
2005 m. lapkritis 14 d.
Primink jei ką
Supu koją,
Koksai praradimas...
Vedos atėmė geriausius draugus - mirusiuosius
Štai praskrenda varnas - senelis
Kielė - nesibaigiantis kelias
Mano sūnūs tebus mano sesės
Kurios mirė katėm ir kačiukais
Šioje žemėje jie neatako
Supu koją
Ir mažas sūnus
Kimba pirštais - nagučiais
Šlepetei į žandus
Leidžia iltis, galanda jausmus
Toks tas rytas - apniukęs dangus
Primink jei pamiršiu
Kaip mirsiu prie garažų senų keturkampių
Po kiečio krūmu pasiruošusiu žiemai
Ištiesęs kairę ranką naujo įsikūnijimo kryptimi
Primink kaip chrizantemom pražydau
Suspėjęs iki pirmo sniego
Tarpe linguojančių aukštų pušų kamienų
Kurių viršūnėse įstrigo neišsprogusi daina...
2005 m. lapkritis 14 d.
Kaip ir tu
Kažkur toli, bet senoje erdvėje
Mes kaip ir visad buvom basi
Pažinom kaip išsikviesti tave
Nudžiugo šiaip - nevisi
Tavasis humoro jausmas - kaip tu
Jokių iš anksto sudėliotų planų
Nebemąstau ir džiaugiuos, kad turiu
Jo kibirkštėlę tarp tirštų vandenų
2005-11-14 00:04
Prie tvoros
Tą vasarą statėm pilis iš kelkraščio dulkių
Žarstėm saulę vidudienio smiltim tarp pirštų
Mintys tiesios gimdydavo žodį, o riksmas veiksmus
Nežinojom, kad žėri pražiotas virš mūsų dangus
Saulė sklendė didžiulė - didis buvo žmogus
Gatvėm plaukiantys kėlė ir skėlė jausmus
Daug sunkumo po kojom, po padais tiesos
Bet ar mūsų šaltumas tą metą užstos?
(Tarpuvarčių stiklais, po arkomis, supjaustyta vaikystė...)
2005-11-14 07:36
Iš veidrodžio sapno
Žiūrėk... klausyk... matyk...
Tu veidrodis
Pulsuoja stačiakampis
Ir tai kas tavo viduje, matyti išorėj
Tu dvigubais veidais gali tik atspindėti
Ir nėra ko bijoti
Gali pažint kiekvieno atvaizdą
Bet pats paliksi nepažintas
Ir nepalytėtas
Lapakripis
Lapkričio lašančio kulkos
Byra karčiu šaltumu
Peršautas lapo kritimas
Merdi tarp miesto delnų
2005 m. lapkričio 16 d.
Krentu į žiemą
Žvelgiu pro langą
Šlapdriba dangus
Pridengia miesto griaučius
Praeivių siluetus
Priploja nerimą
Užaštrina jausmus
Nepasislėpsi
Po belapiu ąžuolo vainiku
Žvelgiu pro langą
Veidrodžiu dangus
Parodo papilkėjusias mintis
Vienišei sielai - nebemiela
Praeiviai trypia
Skauduliais purvus
Sušlapę snaigės
Piešia žiemą
Krentu į langą
Nebe tas dangus
Ne rankos
Šakos nulapoję
Suplėšyt žaliuzių virbus
Stiklu tylėjau
Užstojęs lašo
Krentančio garsus...
2005-11-17 11:14
Jūrininkas
Ką apie jus galėčiau parašyti
Per dešimt metų vėjo išdraskytais skruostais
Apgirtusiom ir degančiom akim
Sūrios putos išėsta vaiko siela
Kurios skylėse supas neviltis
Ir šypsena kreiva į klausimą kiekvieną
Tik tiek kad tavo sumedėjusiam delne
Matau praėjusį
Tvirtume sprando surambėjusiam rande
Neišsipildžiusį save
2005 rugpjūčio 19 d.
***
Po upės nesustojančiu veidrodžiu
Vilnija žibinto ranka
2005-11-21 16:03
Subjekto prabudimas
Dar kartelį siunčiu tau atvirlaiškį
Jis neatviras ir nežymus
Nežioruoja žarijų nekirbina
Ir nespardo kanopom jausmų
Pasėdėkim prie grupinio katilo
Prie plasnojančių sienom žiemų
Sukas ledo sustingusio ašaros
Apsisiautęs tyla išeinu
Išeinu į tikėjimo pabaigą
Pasislėpt nuo šiltų valandų
Paskutinis mylėjimas iškrenta
Užu borto brutaliai koktu
2005 m. lapkričio 23 d.
***
Sielos rankom - ugnies dieviškosios liežuviais
Apvytos gyvatiškos pabaigos devų
Plėšia į rytus, į vakarus plėšia
Neperplėšti laiko neturinčio
Girdo sūrymu, akmeniu penimą
Nesijausti saugiau po banginių dainos
Serenadomis vėjai liūdesius gano
Klykia - juokiasi, link tuštumos?
Kyla putomis, rimstančia toluma
Krenta šnabždesiu kojas apjuosia
Su žuvėdrų praūžiančiu ilgesiu
Kūnų kopose žmones išduosiu...
2005-11-24 08:47
***
Sulamdytos skrybėlės, nusėtos tyrlaukių smėlio žinutėmis
Grifų žvilgsnis, pro šiltai kylančio oro virpėjimą smingantis,
Tiesiai į kamino briauną, aplipusią suodžių trupėjimu
Šiaudų patalas, plaukiančios mintys,
Aplink dievo kūrybą, visatų vienovę,
Pro suplyšusį laiką, išretėjusią erdvę,
Ieško kelio, paslysti į properšas,
Į kurkiančią nuojautom tylą...
2005-11-24 10:13
***
Gimė tikslas, krykštė ančiuku
Pabandžiau, šiltas, geltonas kaip saulė
Pavasario ryto danguj, virš garuojančios upelio vagos
Purienų pievelės ir pražydusių plukių medaus
Gal melavo man moterų akys, ausys, liežuviai, nagai,
Kai dalino žvilgsnius, braižė baimę...
Kai žavėjosi mano žodžiu, prašė skambint melodijas
Piešti vaizdus, liesti jų plaukus, nešti link aukuro gėlę
Paskutinio dar tikro pavasario, iš bundančio gojaus...
Gimsta dovanos, rankomis - mintimis ir darbais netašytais
Krislas žybsintis ašarą sunkia, ją barzdotas jūreivis džiovins
Kartu su jūros lydekom, menkėm iš pajūrio tinklų ant girliandos didžiojo vyro
Ant girliandos mazosios sesers...
2005-11-25 07:55
***
Žinau nei daug nei mažai
Tik tiek, kad ir pats ja esu
Ir jinai manyje
Kai kalbuosi su vyrais, tai vyras
Jei su moterim - viltimi šnibžda
Jeigu vienas - nei viena, nei kita
Ir kartu abiejuose esu.
Kaip patinka asmeniškas žodis
Laiško skiautė, kamputis mozaikos
Atiduoti save, aukštint grožį
Skleisti muziką, virpint erdves
Neapkęst iš širdies ir mylėti
Su visa uždusimo jėga
Atiduoti ir nepalytėti
Užsimiršt kad yra ir dvasia
Bert materiją, pirštais lytėti
Džiaugtis piešiniu savo akių
Gelmėje visumos atspindėti
Tiek savus, tiek senus troškimus
Aš ne moteris, moteries vyras
Neįsigeriu i dejones
Spinduliuoju nesavą tėvynę
Jūsų šviesą sklaidau vakarais
Pelerinom mosuoju, špagatais
Raišiot ištvermę vis pabandau
Jūs nesilenkiat, jūs akrobatės
Įsisupusios žemės žiedais
Jūs neduodate, jūs dovanojat
Jums neteisint - palaimint darbais
Laimit pergales net nekovoję
Ir pralaimite jei nusileis
Šitos pergalės jau nusidėjo
Nieko tikro delne nelaikau
Nepridėjo nei blogio nei gėrio
Kvapnią sruogą ant skruosto nuleis
Aš ne moteris, katino šuolis
Pėdos dulkino kelio krante
Nesulaukęs per pievas išėjo
Ežerais atgaivino rasas
Užsiliko atšalantis guolis
Ir takelis užžėlė žole
Žvalgė beržas per žirginius tolį
Nesurado - paklydo - užges?
Jos ne moterys, turgaus palėpės
Paviljonai neskleidžia kerų
Nors ir taip nesaldu, plėšo rūką
Tepa grindinį putom alus
Jie ne vyrai, surūkė padangę
Užsikrovė sunkumą dienų
Nebežino kaip skaldyti kaukę
Ko norėti, kur laukti džiaugsmų
Tu tai moteris, džiugesio klyksmas
Net skambėjimas, nepabaiga
Mano pirštai kaip visad suklysta
O klausa braunas ten kur tyla
Išsipildanti būti pripildai
Nušlifuoji, sujungi garsus
Tarp melodijų iškeli ugnį
Suliepsnoji šiltu ramumu
Suturėti netilstantį srautą
Ir išsemti trumpumą naktų
Nesiliaut gatvių ilgesį glausti
Tarp kasų ir žilų smilkinių
Sulapoti ramia mėnesiena
Susijungti su savo kita
Taip pamėgusia būti valdove
Taip pamilusiu jaustis vienu
Išsilaisvint iš pančių - karūnų
Nusisiaust kailių mantijas už
Priplėkusių mūsų tribūnų
Knibžda tūkstančiais mažas žmogus
Stumia, spardo it kaustomas kuinas
Žirgą teko parišt pagiry
Ir apgirto ne tūkstantis, rimtas
Žodis jums medžiu kryžių statys...
2005-11-25 08:07
Jis buvo per šiltas
Po betoniniais molo žirniais
Augina žalzganus smaragdus
Dumblu tapytus keturkampius
Brangakmenius nepakeliamus
Žuvėdros pešasi su kirais
Varžosi vėjuotu klegesiu
Prasmenga gyvasty lėtos tėkmės
Sokratiškai sutūpę, tyla aptarinėja judesius laivų
Sumirkęs meškerykotis sūpuojasi
Prie krantinės glaudžiasi. Atšoka.
Skrebena plastiku mintis
Ar rytas buvo ar naktis?
2005-11-29 09:51
***
Pakeiskite mane, bet kas
Kaip sugebate keiskite
Nežiūrėkite į skaidriąją pasaulio pusę
Ji apgaulingai žėri ateitim
Pats tingiu keistis
Nustojau brautis pro ožekšnio raizgalynes
Gražiai pražydo šį pavasary
Jis keičia nepaklausęs atleidimo
Privarvina į bučinius laukinio šlamesio
Iškrausto mano samonės kertes
Trūnijančių pašiurių, lapų blakės šokiu
Uždraudžia medituoti į save
Nustvėręs suspindėjusias akis
Sruvena vos apčiuopiama daina
Nuo apvarvėjusio ištirpusiu varvekliu
Užgesintos žvakės dagčiu
Vilnija, raizgosi dūmelio siūlu trūkinėjančiu...
Pakeisk mane...
2005-11-29 12:06
Ne ta fazė...
Prasidėjo gyvenimas
Senas suneštas laužas
Suliepsnojo ir tarė
Neištarti be vyno jėgos
Neišpilti išdžiūvusio pieno raudos
Labas tavo gyvenime
Vėl sugrįžtu pas tave
Kaip tau pasisekė vakaras
Nuo dangaus trečiame balkone
Po nusvirusia liepos galva?
Mano žodžiai nežudantys
Tavo žodžių šalna
Pasipylė per pievas
O jei neateis pabaiga
Jeigu tai amžinybės daina?
Pasinėrėm į kliokiančią
Senbuvės upės svajonę
Nusispjovę į krioklio
Krentančią žemėn dejonę
Tęsiam į senąją žvaigždę kelionę
Mano kūnas išmėtytas
Ten kur lėti vakarai
Trys žiedai plieno kilpoje
Iš jų - du sausi ežerai
Kas rytą į kovą – saulės žvilgsniu išvarai
Neprasidėjo progresas
Anykščių-Vilniaus plente
Vėjo sparną iškėtęs
Plaiksto pavienes žvakes
Laikas ištirpusią mintį – tolyn nusineš
Mano mylima prarasta žeme
Neramios rankos seniai nebe čia
Vieną jų palikau prie Tibeto
Kai mylėjau smailia viršūne
O trečiąja vis glostau tave
Galbūt tai tik likimas
Cerkvės kupolo svoriu
Byra ašaros džiaugsmo
Kaip gerai kad nieko nenoriu
Kai Fuko švytuoklė sustoja
2005 m. gruodis 5 d.
Tolyn
Nyksta už posūkio
Plūduro laužo šviesa
Paplūdusi pasakom
Neišdainuota daina
Sukroviau, sudėjau
Visą save ir truputį
Skolą turbūt atidavus
Nebeliks saulėto rugpjūčio
Tokio mielo ir tystančio
Šešėliais ilgais vakarais
Ligi upėje nykstančio
Bildesio kaimo keliais
Nieko nenuslėpiau tik
Tapiau rudeninėm spalvom
Nieko ir nekviečiau
Nors...
Visuomet geidžiau sutemos
Tavo akių nejutau
Žvilgsnio peiliu
Ilgesio juodu skvernu
Pridengto kasų švelnumu.
Posmais įsisiaučiau
Kryžkelėm slėpdamas
Tyčia nusiteikiau
Kad nesutiksiu
To ko neiššaukiau
Ko išgiedoti
Nepabudau
Ir nepakilęs į dangų
Žemėn kritau
Toliau stebiu
Kaip atspindžiai
Linguoja keliu
Jais dar tikiu
Krintančiais po skliautais
Kelius išsitepa
Kas juos dabar įsileis
Miela vienintelė
Galbūt kvailumą atleis
Ir išsvajojusi
Siaurų langų museles
Šypsena plovusi
Žodžiais artumą suras
Ten mano sodo
Aitrūs nuliūdę žiedai
Tikiu bus ašaros
Kurios jų grožį išskleis
Pasilypėjęs
Lydžiu liepsnelę tolyn
Glauskite vėjai ją
Jai nenuskęst nevilty
Neškite šviesą
Pro šalto miesto skverus
Pulkit į pamirštus
Seno benamio skvernus
Jinai palauks
Apsikabins su draugu
Stiprėjančiu gruodžio šalčiu
2005 m. gruodis 5 d.
Be didžiosios dalies nuostatų
Sušlapęs sniegas saujoj
Užkišęs lietvamzdžius
Antradienis prekyvietėj
Ir antraeilės mintys
Išrikiuotos prie gyvatvorių
Nusprendusių žiemoti
Krenta palangių kąsniai
Bedančiai žabtai neišlaiko
Šalčio tižalo
Mėnulio krateriais pražysta
Visai šalia apmuturiuotų kojų
Netikro, tamsiai mėlyno praeivio
Kaip čia liūdėti
Išjungus dievo dovanotą liniją
Kramtyk karį
Kitų gyvenimų pelėsį
Aptraukiantį melsvu pūku
Kiekvieną valandą ir pėdsaką
2005 m. gruodžio 6 d. pietūs
Laukia
Laukiu.
Sugerdamas rūką
Sausais priešpilnio pirštais
Žarstau neįrėmintus judesius
Debesio plyštančio
Laukiu.
Pavasario laukiu
Upės veržlaus prabudimo
Ledo gurgždėjimo
Miškuose išsisklaidančio
Žmonijos neišgirsto
Laukiu.
Speigo adatos laukiu
Varnalėšos kabliukų į plaukus
Vyšnios žiedlapių
Aromato alyvų
Pakalnučių baltumo
Nuo kelio išėjęs
Telaukiu.
2005 m. gruodis 7 d.
Sutemus
Lengvas pienės pūke
Tolstantis laiku
Prisiglausk apsukęs
Ratą virš miškų
Skausmas ištrupėjęs
Šerkšno sidabru
Laukiu vasarėlės
Spaudžiamas šalnų
Baltas pienės pūke
Galbūt snaigė tu
Ta kur nesuspėja
Kristi virš kalnų
Nusileisk į širdį
Apsvaigink šalčiu
Trokštantį pagirdyk
Lediniu vynu
Siaučia senas vėjas
Šalia jo kartu
Skrenda nepabūgę
Tolumos vargų
Varnai juodadarbiai
Sūnūs pagirių
Juodas sparnas rėžia
Šventraštį speigų
2005 m. gruodis 13 d. 20:53
555
Konkorėžių kalėjimas šalia Vilnelės dauburių
O mano pirštai išsiskleidę, sėja žiburius virš jų
Nesitikėjau susitikti tavo žvilgsnio paslapčių
Ką padarysi tenka skristi ten kur trūkumas džiaugsmų
Sustingę akmenys taikikliais seka judesius daiktų
Nesistebėkite tikrovišku sprogimu virš miškų
Lietus nesiteikė skubėti, žėrė šimtmečius lašų
Susigrupavo senos sankryžos tarp patrauklių namų
Atsitokėjęs po eilinio nusistatymo tylėt
Paleidau trigubą klejojimą - nesugeba kentėt
Išsižadėjęs įmantrybių ir pakaustytų minčių
Pro triumfo arkas lieju žodį, virš gatvių kupolais verkiu
Po piet rytinis horizontas įsigeidė laimėt
Susikabino su dangoraižiais juos privertė stenėt
Žaibais išspjovęs putoplastį išėjo pailsėt
Paliko miestą be ribotai seno tikslo išprotėt
2005 m. gruodis 13 d. 21:09
Pavargau
Ir nežinom ko norim
Rankos svyra i tolį
Eisiu plikšala
Ne į rytojų
Užkandinės priglaus
Savo sūnų
Neužsnūdo
Servetėlėm vyniojo
Seną gabalą
Dievo pyrago
Vakarėjančio žiburio
Byrančiom rūdim
Kaip gerai
Kad skliautų
Ašarėlėm nežudėm
Kad nenuplėšė
Lapų senų
Nuo stingstančio kūno
2005 m. gruodis 14 d.
Kičas 2005
Per anksti nukrito lapai
Užsitraukė ežerai
Gimė netokie troškimai
Be virvelių aitvarai
Nesuprato ir išbėgo
Pievomis ir pagiriais
Jaunas vaikas
Miško vėjas
Išsipuošęs dobilais
Nešėsi per žemės veidą
Glostė šypsenas gėlių
Teko kūdikiui užklysti
Keistą sąrangą žmonių
Tarp stačių pilkai kratytų
Paramstytų darinių
Nieks nematė kaip pranyko
Gūsis, staugsmas sutemų
Barstė mirštančią svajonę
Tarp skelbimų ir dėmių
Išryškėjanti dejonė
Skvero tilstančio suolų
Rado sulankstytą rytą
Apdarą ne šių dienų
Ąžuolyne pagimdytas
Virš langinių sutirpstu
Nusileido miesto suodžiais
Ant pakrantės akmenų
Žėri juodas gatvių gruodas
Po kalėdiniu kiču
2005 m. gruodis 17 d.
Trupantis veidas
Žemės veidą glostau
Trupantis dangus
Apglėbti kasas beržines
Vantų aromatu
Žemyn... Žemyn... Žemyn...
Vasaros grumstas
Kišenėje šlamesys
Čiūčia liūlia pavasarinę mintį
Užsnūdo savigarba
Pakabinta ant pušies šakos
Pacukruotos šerkšno samanom
Ledo pergamentas krebžda
Vyniodamasis upės paviršiumi
Labas vakaras pakrantės karklai
Priglauskite mano dainą
Sueižėjusiais nuo šalčio paviršiais
Sustingusiais liemenimis
Perduokite kovą
Bundančiam šlaitui
Tekančiom sultim
Atitirpusiu šaltinio apskritimu
2005 m. gruodis 22 d. 10 h
KAS?
Kas pasikeitė šiandien?
Siurrealistinis perėjos gausmas
Sniegas už aulo
Noras pamiršt suvokimus
Ir tikėti iš naujo
Kas pasikeitė šiandien?
Kambaryje vienuolika
Už lango leidžiasi snaigė
Pirštai nebepamena tavo plaukų
Atmintis kaligrafiškai
Stuksena tavo prisilietimus
Kas pasikeitė šiandien?
Išlipus iš svetimų gyvenimų autobuso
Sustojusio prie tris valandas priglaudusio perono
Kas pasikeitė šiandien?
Vienu žvilgsniu apkabinus šimtą praeivių
Jaunų merginų veidų
Raukšlėtų senių paveikslų
Išpurtusių pusgirčių snukių
Suskilusio kalno asfalto
Druskingo sniego po kojom
Kas pasikeičia šiandien?
Užkliudžius atmintį rankom
Rausvą vaikystės balioną
Nusvirusią vakaro saulę
Prie želiančio ąžuolo kojų
Pas tetą „aš viską tausoju“...
Ar pasikeičia šiandien?
Bent vienas nepaliestas stiklas
Autobuso bilietų pardavėja
Išgirdusi paprastą dėkui
Už grašius, už prievolę stingdančią
Mes nesikeičiam keičiantis.
2005 m. gruodis 26 d.
Šalto grindinio daina
Lėkit snaigėm mano mintys
Kriskit alkanu lietum
Tavo kaklas padabintas
Sutemos švariu dangum
Išsiskleidusia po skėčiu
Melsvo nerimo banga
Plauna rūškanus piliečius
Gatvės grindinio daina
Lėkit susimaišę poros
Nesutapo pakraipa
Lapų šokis žavi tvorą
Metaline šypsena
Apsisiautęs rūdžių rūku
Apsikaišęs sūkuriais
Glostau tręštantį suoliuką
Mylimoji neateis
Nesugrįš šalta svajonė
Apie dieviškas rankas
Abejonių abejonė
Vėl į tolį nusineš
2005-12-29
Gal būt reik tikėti
Mes kvailiai amžinybėj,
Balansuojam virš krioklio
Virš perėjos skausmo
Bijom žvilgsnį pakelti
Į skambantį dangų
Į sustojusį debesį
Mes iškritę albumo
Fotografijų skiautės
Nutriušę skrajutės
Mes tai vėjo šnabždėjimas
Miesto bukli kasdienybė
Žiemos miško ramumas
Mes išburtas trapumas
Sustingęs tarp upės lyčių
Netvarkingai grubaus ornamento
2005-12-29
Užmigus
Tapo dangų suskilusį
Šerkšno ašakom bado akis
O širdis nenutilusi
Krūtinę užplūsta naktis
Pro sutrūkusius debesis
Glosto žemės paviršių šviesa
Užsimiršęs nebejauti
Praeitis pilnatim užtepta
2006 m. sausis 16 d.
Epizodas
Melsva svajone apšerkšnija miškas
Pakloja pasaką, paglosto šaltuku
Aplinkui tiek erdvės ir kloniai tviska
Aplaisto širdį ramumos ritmu
Tik prisiminti skrendantį troškimą
Paskęsti neužtvindytam lauke
Išnešti saujoje užsimiršimą
Lyg sesę dilgėlę bandau pakelt delne
Tekėti nesivaržant paprastumo
Nebedejuoti, kad aplink tamsu
Išlieti dainą, skausmą ir jautrumą
Gurgėjimu tarpu staigių griovų
Mes tiktai upės bėgančios į tolį
Mes taip trumpai čionai dabar
O žmonės moja mums - iki rytojaus
Sugrįškit ryt tikėjimo vardan
2006 m. vasaris 5 d.
Į tolį
Lyg numirštantis laukiu tavųjų akių
Kad stabdytų tiksėjimą pulso
Juodos odos viršelį iš lėto verčiu
Į pavasario pradžią prigulsiu
Nusišypsau sutręšusiom plunksnom sparnų
Bursiu alkaną rytmečio vėją
Iš saulėlydžio mirksnių žolių nukirstų
Grįžta žemėn be noro išėję
Apsigobęs rasos siuvinėta skraiste
Išsiilgęs vingiuosiu pakrantėm
Tu žinai - visuomet būsimajam laike
Ir jauti - tau vienam nusilenkęs
2006 m. vasaris 6 d.
Kažkur užu...
Kažkur už jūrų marių
Užu kalnų aukštų
Miega mano brangioji
Ta kurią myliu
Triūsia maža bitutė
Po auksines gėles
Lipdo vaškinę būtį
Renka birias dienas
Tęsiasi nauja diena
Skamba šilta daina
Tu visuomet šalia
Mano širdyje
Mėlynoje padangėj
Žiba žvaigždė šalta
Tu jai pasiųski šypsnį
Ji atspindės Tave
Liesis per visą erdvę
Šilumos banga
Argi dėl to neverta
Išdalint save
Tęsiasi nauja diena
Skamba šilta daina
Tu visuomet šalia
Mano širdyje
2006 m. vasaris 14 d.
...2....
Mano ateitys Tu
Mano praeitys čia
Aš ir vėl iškeliauju
Su nauja, suspausta svajone
Ten kur lyja ruduo
Kur sustingo lizde
Mirus strazdo daina
Gimus medžio šviesa
Mano kelias ramus
Mano rankos sparnai
Ir aš vėl tik naktis
Kur aukštai nusileis
Aš tik mažas žmogus
Tik nutrūkus styga
Tiktai paukščio akis
Debesuotam laike
Ten kur tirpsta ledai
Kur likimo delnai
Spaudžia širdį ilgai
Neišgiję randai
Bet ne vienas esu
Visuomet savyje
Išsiilgęs tiesiu
Tris pirštus į Tave
Tris mintis į Tave
Visad jausti šalia
2006 m. vasaris 14 d.
***
Į kairę žvilgtelkite - uoga
Siūbuoja ant rusvos šakos
Tokia svari gamtos paguoda
Politikos aidus užstos
Tarp lapų žvilgančio aksomo
Laisva nuo netikrų minčių
Negrūskit džiaugsmo į vazoną
Nokinkit atjautą širdžių
2006 m. kovas 14 d.
***
Gęsta saulė, horizontas siaurėja ir vėjas
Lieja žiedlapius žydrų padangės pakraščių
Atsigulęs miško pievon, pailsėt nespėjęs
Mintimis į ateitį skrendu
Jausmuose virš vilnies sidabrinės
Su žuvėdros sparnų grakštumu
Raižau deimantais savo likimą
Laukuose nugrimstu lubinų
Virš kalnų surikiuotų sargybon
Neša lietūs drugeilų sparnus
Ilsis suopiai ir žvilgsniai vėlyvi
Tiesias linkui pirmųjų žvaigždžių
Plauna bangos vandens amžinumą
Ir liepsnoja kieta praeitis
Saulė kyla virš jūros tėvynės
Spinduliai lai mums siūlais pabus
Ausim tviskantį rytmečio rūbą
Aukso lapais dabinsim plaukus
Lai nespėjus išdžiūti šlapynė
Širdyse mums gimtine nubus
Tarp švelnių kiminų paprastumo
Gailiai rasą barstys rateliu
Išsitieskit į pamirštą jausmą
Ir prie žemės priglauskit ausis
Ten išgirsite džiugų gaudimą
Nekantra jos dainuoja širdis
Laukia ji – tuoj sugrįš į tėvynę
Kažkada sudarkyta mintis
***
Dar nesugrįžęs iš eilinio žygio
Žarstau dosniai senus patarimus
Kaip reik kentėt po praloštų lažybų
Ir kaip žiūrėt į milžinus namus
Nes dar ne tas kuris dainuoja
Ne tas dainas ir ne tokia nata
Kiekvieną pumpurą mana širdis bučiuoja
O protas lygina išmėtytas kortas
Dviveidis raktas, tirpsta ant plytelių
Glazūra varva skruostai ištepti
Grakščiai surizgęs laimingasis kelias
Juo pakeliaut manoji paskirtis
Aš vis ne tas ir vis nepasibaigęs
Ir vis suspurda po delnais širdis
Iš žemės grumsto išraitysiu raidę
Te suskamba visatos mintimis
Tegul šuoliuoja žodžiai ir troškimai
Per pievų rasą per rudens miglas
Suplėšo skraistę, spinduliais išrašo
Padangėj žydroje skambias natas
Aš dar ne tas, dar ilgesio krisleliai
Iškrist negal, bet norisi sušvist
O vėjas tas, plaikstydamas liepsnelę
Su praeitim vis kviečia susirišt
Ir jau ne tas, kur trypčiojo sušalęs
Ne tas kur ledą skaldė akimis
Prižiro pilnos saujos šito gero
Kaip neskubėti šalinant rakštis
Dabar aš tas, kuris nurimti gali
Bet nenurimsta ir nesiruošia užmigt
Dabar aš čia, o mano senas kelias
Nušvinta saulės spektro spalvomis
Aš būsiu ten, švelnus šilų ošimas
Užlietas švelniai vakaro žara
Ir pasiliksiu kur nepasibaigia
Nei atgimimai nei kitimų pamoka
2006-03-26 22:00...
***
Per šimtmečius su šaknimis išrautas
Nelikę nei siūlelio delnuose
Ir keturkampiais senos mintys plaukia
Saulėlydžiais vėl sušnabžda tyla
Asfalto stačiakampiais apribotas
Kampuotą miesto veidą raminu
Tik nesisieloki – kultūros stoką
Pekeisim amžinatvės ugnimi
Nusiramink ir nevirpėk antenom
Troleibuso laidais nebeskambėk
Šios stygos trūkinėja ir nemoka
Jom muzikuot nei vėjas nei vaikai
Nebeliūdėk dėl to, kad toks ribotas
Tu savo paskirtį be priekaištų laikei
Ateina laikas mano drauge ir šypsokis
Kada tave į atsargą paleis
2006 m. kovas 26 d. 23:00...
***
Buvau pamiršęs ir negalėjau gervės mostams atlapot širdies
Per patį tirštį, vakarės saulės pievos aplietos šviesos
Pabudo pirštai ir bėgt pradėjo skruostais vėjo šiluma
Per laiko grožį, per žemės atmintį, per gęstančias tiesas
Pražydo ašarom sukaustyti, privarginti jausmai
Nustojo plėšytis tarp taip ir ne užgrūdinti vaikai
Ir plieno pasaka, kaip ir kiekvieno kalvio išliūliavusio dienas
Parvirto poilsiui, į samanas, į sutemas, į sirpstančias pakrantes vakare
Tysojo, glaudėsi, prie meilės, prie tikrumo, prie širdies
Bangų užmėtyta, purslojo ant eilinės keteros
Ir pasiilgusi gelmės ir rymasties vandens namų
Sugrįžo tiesėmis į uždarumą sietuvų
2006 m. balandis 26 d. 14:00
***
Nėra tiktai tuščiu minčių, išeinančių ir tiek. Išeina jos tik ta prasme, kad gimusios mumyse įkūnija save minčių erdvėj, visatos amžinam kiaušinyje. Ir grįžinėja, laiko kai sulaukia sugrįžimo, kai surikiuojamos i vieną vorą aplinkybės, kurios padės įgauti minčiai formą žemišką ir pirštais jaučiamą. Kaip viskas paprasta, ir kaip grakstu. Pasaulis nei akimirkai nestoja savo kelionej erdvemis, alsuoja zmonija, geretis nesustoja, nors isore nevisada guvi, taciau siela atodusiu nenori ir visada pirmyn, kad ir ratu. Kiekvienas zybtelejimas - amzinybe, ar ziba pinigo metalas, varveklio ar nutirpes lasas plauna basa, pripratusi ilgetis vasarojaus pada. Siame taske susiliecia visatos erdves, apjungia viena kita dziugesio zaidimui ir asaromis laisto tik nesuvokimas. Kaip sunkiai protas skinasi pamirses, kad tarnauja, kiek tam nestabilumui paaukojama sirdies ir alksta nesuspejanti apglebt koralo formos siela. Geneti, retinti ir priziureti kas ismoko, o teisingiau prisimine, to sodas tesiasi i begalybe, naujom ir deranciom sakom, nestojant prie kiekvieno posukio, neprasant atleidimo ir be baimes prasyma istarti.
2006 m. balandis 26 d. 13: ...
Tirpsta garažų stogai
Nepagimdyti troškimai
Panorau paliesti lengvai
Tai ką uždarė supimas
Viršum stogų danguje
Sruvena netikras likimas
Garo plotmės dainoje
Garvežio tolimas rimas
Teka upeliai - randai
Sunkūs tavieji kritimai
Smėlio dėžėj aklinai
Ruošia tvirtovių gynybas
Veidrodžiai po lietumi
Susikryžiavo ištvinę
Atvaizdą skaldo INRI
Ant atlapotos krūtinės
Tirpsta vijoklių keliai
Kryžiais palinko sutinę
Lietaus danguje prasiskleis
Baltai gailestinga lelija
2005-11-04 15:41
Išsipildymas
Gal prieš kokį tūkstantį metų
Man vienas nesivaikantis šlovės astrologas
Pasakė
Kad būsiu nebesuprantantis savęs
Tuščias ir be meilės žvelgiantis į puspilnę taurę
Kad nenorėsiu versti vandenio vynu
Dalinti duonos pavargėliams
Žvejoti ir gailėtis žuvų aštriuose laiko pirštuose
Kad žvelgsiu su liūdesiu į kiekvieną skubėjimą
Bet nejausiu ilgesio ir tam nesipriešinsiu
Ir liūdesys ištiesų bus netikras
Tam nerasiu patikusio žodžio
Nesikartoja?
Prisimenu save palyginti
Sulygintą su kielės pauodegiu
Ir uodega linguojančia
Vienu ritmu vis
Kol lėkti pradedu
Per Libijos smėlynus ir Libano neštis
Atsitrenkdamas į kaktusų žiedus
Varvinančius nektarą emigrantams
Iš lietuviškai kaimiškos pievos
Kur užgimę grumsteliais lakiojo
Tarp drėgnai molingų arimų
Tarp dzūkiško smėlio vagų
Virpino dangų iškilę
Padėjo skleistis pirmiesiems šalpusniams
Šaldomiems pavasarinio lietaus
Ir klišos, blyškiai geltonos saulėkaitos
Iš senojo laiko šešėlių
Kaip tą pirmąjį kartą
Ėjau žudyti tylėjimu
Dangus apsiverkė
Iš pradžių pasikūkčiodamas
Po to didelėm taikliom ašarom
Tiško į tvenkinio veidrodį
Skilinėjantį plačiais apskritimais
Tylėjau tarp juodojo alksnio ošimo
Upelio, užkliudžiusio brastą
Atsiribojau guma, chaki, veltine
Tiesiau tiltą iš skambančio valo
Kaip voras bendrauja su musėm
Tikiu tikrumu jo troškimų
Gyvenimu paprastu jo
Kaip tarp karklų taip ir pievose
Pirmasis ižas
Neįprasmintas mano gyvenimas
Daugel metų tuščiai išgirti
Ir nerūpi nei eilės nei skaičiai
Visa tai tik klajonė nakty
Visa tai tik lingavimas vėjo
Ant naujai sužalotų kalnų
Ežerai į dausas atspindėjo
Greitai šąlančią raudą dievų
Susigėrė rasos vertikale
Nusirito aidais aukštumų
Kvailio atvaizdą gatvėj prikalę
Pamaloninkit veidą purvu
Apdrabstykite gydančiu sluoksniu
Duokit šansą pavirsti nieku
Klouno aprėdu kaukę išjuoksiu
Kiek jau kartų gilyn išeinu
Nepalikęs jokių priminimų
Prasikeikęs šventuoju žodžiu
Suraminsiu pakrikusią mintį
Gervės klyksmu pakrantes brendu
Pavaikštinėjimai
Skubėk skubėk į pilką uostą
Jaunoji popiečio keleive
Jame kaip visad nepaguostas
Sugausiu greitą tavo laivą
Pranersime pro tilto arką
Rausvai geltonai atsiduosiu
Sakyk jei vėjo neužtenka
Prie molo vėliavomis mosiu
Kur tu brendi blizgiu troškimu
Į kokį krantą pranašauji
Įsmeigti savo nutikimą
Aš tavo virpulį ragaunu
Prisiminimais apsilieju
Kvatodama į žolę griauni
Nepamačiau link kur nuėjo
Tavy ištirpstančius pagauni
Įsukdama šilkiniu siūlu
Voratinklių aštriais varpeliais
Pasiganyt akim pasiūlau
Palik ramybėje vargšelį
Suskaldytą švininį tiglį
Ir taip per daug ilgai kentėjo
Jis įbauginą seną širdį
Be formų laikas sutrupėjo
Ne be gal
Nebegaliu pakęst dienų
Suspaudusių kaštonų ilgesiu
Suplėšysiu tinklus dievų
Ir nersiu į gatvinį šnibždesį
Išeisiu laukiniu grožiu
Per pievas apšarmotas gaisro
Nuplaunančių senų akių
Ir šalto nepatirto jausmo
Taip kaip Patricijos daina
Vilnysiu iki Prancūzijos
Iki ramių plačių krantų
Kuriems nerūpi išlikimas
Na o šalia beržai sausa
Šakota pasaka ramina
Neskrisk, nelėk dar pasilik
Jų dovana užsimiršimas
Jei...
Mano dainos pasenę
Jau seniai nekraujuoju
Lyg priplotas po riešutu
Apie laimę verkiu
Nenorėjau aplieti
Tos gėlelės vienkojės
Nors labai dar jauna
Išlaikys šerdimi
Šlama tūkstantis trylika
Ir trys krentantys broliai
Nusinešiu juos juodvarniais
Su mintimis
Ten kur baigdamas atvirą
Šokį rytojaus
Pakylėsiu virš pančių
Plunksnomis nušlakstys
Į miškus įsirausęs
Leisiu pilną vienatvę
Pro pirštus smiltimis
Paslaptį aptaškys
Tu gėlele prie kojų
Manimi nusiprauski
Tegu spalvina veidus
Jei prailgo naktis
2005 m. spalis 30 d.
Nes tai skamba
Negali tu įsmigti
Ši širdis – nešlifuotas smaragdas
Neatsargiai suskaldysi
Deimanto antgaliu
Ne. Negalim pakilti
Šiam gyvenime nesame angelu
Tai gal galime tapti
Pilkuoju strazdu?
Brazda mintys – prisišaukiau
Lietų – mušantį langus
Išdulkėjo tikėjimas
Paprasta laime
Neaptrupintai skamba
Prie jaunavedžio kojos
Išnarų barniai
Tik skardinės per grindinį
Psalmė
Prisižvejojau džiaugsmo apie dievą,
Bendravimą...
Labai lipnu ir lakiai smilksta
Panorau išbandyti.
Susėdome ant skardžio
Padžiovėme koiniuotas kojas
Viršum pušynų prigesinto mėlynumo
Tylėjome ilgai
Nugrimzdo mintys
Nei ko paklaust, o visa kita žinoma
O ir atsakymų mažai
Tai karma
Kitka įpratimas ir žaidimas
Tarnauti dar nenoriu
Tesiu man primestas lažybas
Matyt dar neišaugau iš kūdikiško amžiaus
Glaudžiuosi prie mamytės – žemės kojų
Pavidalų mirgėjimo
Gulagais, kreiseriais, kriokliais
Plačiais peizažais
Sprogimais, žaibo blyksniais
Paukščių skrydžiais.
Bet kartkartėm ir tai jau nebe tikra.
...arba neišgirstas
Dar bijau tavo ašarom virstančių pirštų
Išsidriekusių garbanų – vėjo plaukų
Tavo žvilgsnis vitrinomis gatvėj pavirsta
Juokas saldžiai nebeskamba šimtą naktų
Tarp ansamblio stogų katėmis atsiduodi
Parsiduodanti vasara po dangumi
Susiglauskim viršūnėm – šaknimis neišduoda
Prarastuoju laiku per šviestuvus eini
Vos prikaltas mėnulio
Švelniai dylantis peilis
Grikių laukas užsnūdo
Kužda smiltys be baimės
Laukiu vėjų palaukėj
Ugnimis neišplaukęs
Miško griovos prilaikė
Prieš tave atsiklaupus
Tarp užsnūdusių tiltų, dulkėtų kuprinių
Nuplasnojusi knygų gelsvom paraštėm
Priartėsi prie kryžkelės pasirinkimų
Nepasiekusi posūkio žengsi kairėn
Nusimesk alkio tinklą, kaproninę tylą
Pajūry neišbrinkusi druskoj viltis
Ar girdi kaip aušra ankstų rytą prabyla
Horizonte ištysę laivai pasiliks
Vos prikaltas mėnulio
Švelniai dylantis peilis
Grikių laukas užsnūdo
Kužda smiltys be baimės
Laukiu vėjų palaukėj
Ugnimis neišplaukęs
Miško griovos prilaikė
Prieš tave atsiklaupus
Dar tikiu tavo pasakom, rudeniniais kritimais
Šlapio lapo verksminga, atšalimo rauda
Kol į taurę suskilusią, ilgesį pylei
Sutrupėjo rodyklėm, skersgatvinė diena
Pasitikus neparuoštą, neapsaugotą širdį
Susmigai devynspalviais, peteliškės sparnais
Atsiimk savo liūdesį, švelnumu neprigirdei
Nuplasnojusi lietvamzdžiais, ištirpai sūkuriais
Vos praskydę mėnulio
Švelniai lašančios seilės
Gale lauko nubudo
Kuždesys išsirangė
Laukiu vėjų palaukėj
Unguriais neišplaukęs
Miško griovos prilaikė
Prieš tave atsiklaupus
Ten iškeltas mėnulio
Nesudylantis peilis
Šalia lauko užsnūdo
Paskutinis keleivis
Lauks jis vėjų palaukėj
Liepsnoje išsilaikęs
Miško griovos prilaikė
Prieš tave atsiklaupus
...išgirs?
Ir tada aš tariau
Juk pamirši brangioji
Kaip tas riešutas suglaudžia
Temstant lapus
Visą derlių pro rėtį
Mintimis išsijojus
Mėnesienoj pasėsi
Naujus troškimus
Ir žinojau – negrįši
O ir pats nesustojau
Nusilenkęs patraukiau
Kur jaunesnis dangus
Seno trobesio liekanos
Ties jomis apsistojau
Suramino gaivindamas
Vėlaus ryto lietus
Nusidažė gyvenvietės
Žiburiais žibaliniais
Kapinėm išdabino
Surakino jausmus
Nevaitodamas kėliausi
Palikau įkvėpimą
Prasprūdau akmenim
Šioj audroj nesuduš
Auksu degantys laukai
Nematę ąžuolų
Ilgai nejautę savo veidu šlapdribos
Prispaudžiančio artumo
Drėgmės patižusių sniegų
Prasismelkiančios iki kaulų smegenų
Išskleidę kvapnų vasaros troškimą
Pulsuoja vėjo glostančiu ritmu
Nuslystančiu per neišplaukusius rugius
Pasaulio grupinį išskirtinumą
2005-11-06 18:12
Zodiakas
Liūtą supras tik jo kruvinas brolis
Vienas prašliaužęs savanos dugnu
Naktį kai spindi mėnulis ir žodis
Virsta gailiu, pratisu staugimu
Šuoliai per stogą, antenų ramybę
Žvilgsnis pro naktį, pro tylą jausmų
Šiaušiu šerius, tiems kas liūtais užgimę
Užuojautų žodžiai - šleikštumas glitus
Galit prisėsti karaliaus papėdėj
Kolei skaičiuoja minčių zigzagus
Tereikalingi paveikslui sudėti
Pašlovins šią būtį musonų lietus
2005-11-06 19:30
Išskridus drugeliams
Svetimėjam? ) o gal rudenėjam?
O gal blizginam auksu nagus?
Gal troškimai palaistyt išėjo
Ką pamiršo užmigęs dangus?
Gal tu vėl susivėlus ir lėlės
Tavo verkia geltonu šalčiu
Kai palėpėj pro skylę pašėlęs
Plėšia valkata jų sijonus?
Arba gal tau įgriso pašlaitės
Nubarstytos zuikučiais? Puiku.
Į viršūnę prapliko liepaitė,
Prilapojo velėnas plaukų,
Atsimerkė ir puolė bilsnoti
Į nubėgusį stiklą nagu,
Pumpurai neišbrinkę šypsosis...
Ne pavasariu lyjant ramu
2005-11-08 14:38
Apkramtytas gyvenimo protas
Nieko vaikučiai neverkit
Trys kačiukai maiše pakuliniam
Plaukia pelkėmis ten kur tėvynė
O maiše jiems šilčiau, taip jau reikia
Nesijuokit mažieji nereikia
Žadint kluono užmigusio kraigo
Vyrų nugarų prakaitą laiko
Neužilgo patirsit kaip veikia
Nesiglauskit prie stiklo šarmoto
Putliai šildančiais ledą pirštukais
Skruostų duobės mėnulių ratukais
Virš duobių akmenim krausim moto
Bet išbėgate, jūs nesiklausot
Taip teisingi savais paklydimais
Ūžia gaudžia pasenę krūtinės
Surakinti žiedais žemę raikot
2005 m. lapkritis 10 d. 21:42
***
Sudėtingi tie žmonės
Apsilašinę vaško grimasom
Grąso grąso prispjaudę į rasą
Lenkia karklą kramsnoja kartoną
Kad ožkom sukietėtų tarpeklį
Lauko rože pažinusia audrą
Griūtyje akmenų nusibaudžia
Atgailauja kad truputį švelnūs
Bučinys kalendoriaus ketvirtas
Pirštai limpa prie seno dinaro
Nenusijuoks rašaluojamas pirštas
Centre lapo skaičiu patalpintas
2005-11-11 15:33
Ko gulbė nedainuoja
Prabėgo dar septynios savaitės
Užklimpo atvėsusiam paežerės dumble
Tarp išlaužytų nendrių
Išrautų, atneštų prie pakrantės, dugno žolių
Visas žvilgsnis toks šaltas ir pilkas
Neaptrauktas ižu
Tik dulksna aromatą netikrą
Purškia jiems septintinių taktu...
Rudenio prieglobsty - baloj
Plauko paukščių pora
Nuo vestuvinio torto
Apkaišyto - žalių viksvų daina
2005 m. lapkritis 14 d.
Primink jei ką
Supu koją,
Koksai praradimas...
Vedos atėmė geriausius draugus - mirusiuosius
Štai praskrenda varnas - senelis
Kielė - nesibaigiantis kelias
Mano sūnūs tebus mano sesės
Kurios mirė katėm ir kačiukais
Šioje žemėje jie neatako
Supu koją
Ir mažas sūnus
Kimba pirštais - nagučiais
Šlepetei į žandus
Leidžia iltis, galanda jausmus
Toks tas rytas - apniukęs dangus
Primink jei pamiršiu
Kaip mirsiu prie garažų senų keturkampių
Po kiečio krūmu pasiruošusiu žiemai
Ištiesęs kairę ranką naujo įsikūnijimo kryptimi
Primink kaip chrizantemom pražydau
Suspėjęs iki pirmo sniego
Tarpe linguojančių aukštų pušų kamienų
Kurių viršūnėse įstrigo neišsprogusi daina...
2005 m. lapkritis 14 d.
Kaip ir tu
Kažkur toli, bet senoje erdvėje
Mes kaip ir visad buvom basi
Pažinom kaip išsikviesti tave
Nudžiugo šiaip - nevisi
Tavasis humoro jausmas - kaip tu
Jokių iš anksto sudėliotų planų
Nebemąstau ir džiaugiuos, kad turiu
Jo kibirkštėlę tarp tirštų vandenų
2005-11-14 00:04
Prie tvoros
Tą vasarą statėm pilis iš kelkraščio dulkių
Žarstėm saulę vidudienio smiltim tarp pirštų
Mintys tiesios gimdydavo žodį, o riksmas veiksmus
Nežinojom, kad žėri pražiotas virš mūsų dangus
Saulė sklendė didžiulė - didis buvo žmogus
Gatvėm plaukiantys kėlė ir skėlė jausmus
Daug sunkumo po kojom, po padais tiesos
Bet ar mūsų šaltumas tą metą užstos?
(Tarpuvarčių stiklais, po arkomis, supjaustyta vaikystė...)
2005-11-14 07:36
Iš veidrodžio sapno
Žiūrėk... klausyk... matyk...
Tu veidrodis
Pulsuoja stačiakampis
Ir tai kas tavo viduje, matyti išorėj
Tu dvigubais veidais gali tik atspindėti
Ir nėra ko bijoti
Gali pažint kiekvieno atvaizdą
Bet pats paliksi nepažintas
Ir nepalytėtas
Lapakripis
Lapkričio lašančio kulkos
Byra karčiu šaltumu
Peršautas lapo kritimas
Merdi tarp miesto delnų
2005 m. lapkričio 16 d.
Krentu į žiemą
Žvelgiu pro langą
Šlapdriba dangus
Pridengia miesto griaučius
Praeivių siluetus
Priploja nerimą
Užaštrina jausmus
Nepasislėpsi
Po belapiu ąžuolo vainiku
Žvelgiu pro langą
Veidrodžiu dangus
Parodo papilkėjusias mintis
Vienišei sielai - nebemiela
Praeiviai trypia
Skauduliais purvus
Sušlapę snaigės
Piešia žiemą
Krentu į langą
Nebe tas dangus
Ne rankos
Šakos nulapoję
Suplėšyt žaliuzių virbus
Stiklu tylėjau
Užstojęs lašo
Krentančio garsus...
2005-11-17 11:14
Jūrininkas
Ką apie jus galėčiau parašyti
Per dešimt metų vėjo išdraskytais skruostais
Apgirtusiom ir degančiom akim
Sūrios putos išėsta vaiko siela
Kurios skylėse supas neviltis
Ir šypsena kreiva į klausimą kiekvieną
Tik tiek kad tavo sumedėjusiam delne
Matau praėjusį
Tvirtume sprando surambėjusiam rande
Neišsipildžiusį save
2005 rugpjūčio 19 d.
***
Po upės nesustojančiu veidrodžiu
Vilnija žibinto ranka
2005-11-21 16:03
Subjekto prabudimas
Dar kartelį siunčiu tau atvirlaiškį
Jis neatviras ir nežymus
Nežioruoja žarijų nekirbina
Ir nespardo kanopom jausmų
Pasėdėkim prie grupinio katilo
Prie plasnojančių sienom žiemų
Sukas ledo sustingusio ašaros
Apsisiautęs tyla išeinu
Išeinu į tikėjimo pabaigą
Pasislėpt nuo šiltų valandų
Paskutinis mylėjimas iškrenta
Užu borto brutaliai koktu
2005 m. lapkričio 23 d.
***
Sielos rankom - ugnies dieviškosios liežuviais
Apvytos gyvatiškos pabaigos devų
Plėšia į rytus, į vakarus plėšia
Neperplėšti laiko neturinčio
Girdo sūrymu, akmeniu penimą
Nesijausti saugiau po banginių dainos
Serenadomis vėjai liūdesius gano
Klykia - juokiasi, link tuštumos?
Kyla putomis, rimstančia toluma
Krenta šnabždesiu kojas apjuosia
Su žuvėdrų praūžiančiu ilgesiu
Kūnų kopose žmones išduosiu...
2005-11-24 08:47
***
Sulamdytos skrybėlės, nusėtos tyrlaukių smėlio žinutėmis
Grifų žvilgsnis, pro šiltai kylančio oro virpėjimą smingantis,
Tiesiai į kamino briauną, aplipusią suodžių trupėjimu
Šiaudų patalas, plaukiančios mintys,
Aplink dievo kūrybą, visatų vienovę,
Pro suplyšusį laiką, išretėjusią erdvę,
Ieško kelio, paslysti į properšas,
Į kurkiančią nuojautom tylą...
2005-11-24 10:13
***
Gimė tikslas, krykštė ančiuku
Pabandžiau, šiltas, geltonas kaip saulė
Pavasario ryto danguj, virš garuojančios upelio vagos
Purienų pievelės ir pražydusių plukių medaus
Gal melavo man moterų akys, ausys, liežuviai, nagai,
Kai dalino žvilgsnius, braižė baimę...
Kai žavėjosi mano žodžiu, prašė skambint melodijas
Piešti vaizdus, liesti jų plaukus, nešti link aukuro gėlę
Paskutinio dar tikro pavasario, iš bundančio gojaus...
Gimsta dovanos, rankomis - mintimis ir darbais netašytais
Krislas žybsintis ašarą sunkia, ją barzdotas jūreivis džiovins
Kartu su jūros lydekom, menkėm iš pajūrio tinklų ant girliandos didžiojo vyro
Ant girliandos mazosios sesers...
2005-11-25 07:55
***
Žinau nei daug nei mažai
Tik tiek, kad ir pats ja esu
Ir jinai manyje
Kai kalbuosi su vyrais, tai vyras
Jei su moterim - viltimi šnibžda
Jeigu vienas - nei viena, nei kita
Ir kartu abiejuose esu.
Kaip patinka asmeniškas žodis
Laiško skiautė, kamputis mozaikos
Atiduoti save, aukštint grožį
Skleisti muziką, virpint erdves
Neapkęst iš širdies ir mylėti
Su visa uždusimo jėga
Atiduoti ir nepalytėti
Užsimiršt kad yra ir dvasia
Bert materiją, pirštais lytėti
Džiaugtis piešiniu savo akių
Gelmėje visumos atspindėti
Tiek savus, tiek senus troškimus
Aš ne moteris, moteries vyras
Neįsigeriu i dejones
Spinduliuoju nesavą tėvynę
Jūsų šviesą sklaidau vakarais
Pelerinom mosuoju, špagatais
Raišiot ištvermę vis pabandau
Jūs nesilenkiat, jūs akrobatės
Įsisupusios žemės žiedais
Jūs neduodate, jūs dovanojat
Jums neteisint - palaimint darbais
Laimit pergales net nekovoję
Ir pralaimite jei nusileis
Šitos pergalės jau nusidėjo
Nieko tikro delne nelaikau
Nepridėjo nei blogio nei gėrio
Kvapnią sruogą ant skruosto nuleis
Aš ne moteris, katino šuolis
Pėdos dulkino kelio krante
Nesulaukęs per pievas išėjo
Ežerais atgaivino rasas
Užsiliko atšalantis guolis
Ir takelis užžėlė žole
Žvalgė beržas per žirginius tolį
Nesurado - paklydo - užges?
Jos ne moterys, turgaus palėpės
Paviljonai neskleidžia kerų
Nors ir taip nesaldu, plėšo rūką
Tepa grindinį putom alus
Jie ne vyrai, surūkė padangę
Užsikrovė sunkumą dienų
Nebežino kaip skaldyti kaukę
Ko norėti, kur laukti džiaugsmų
Tu tai moteris, džiugesio klyksmas
Net skambėjimas, nepabaiga
Mano pirštai kaip visad suklysta
O klausa braunas ten kur tyla
Išsipildanti būti pripildai
Nušlifuoji, sujungi garsus
Tarp melodijų iškeli ugnį
Suliepsnoji šiltu ramumu
Suturėti netilstantį srautą
Ir išsemti trumpumą naktų
Nesiliaut gatvių ilgesį glausti
Tarp kasų ir žilų smilkinių
Sulapoti ramia mėnesiena
Susijungti su savo kita
Taip pamėgusia būti valdove
Taip pamilusiu jaustis vienu
Išsilaisvint iš pančių - karūnų
Nusisiaust kailių mantijas už
Priplėkusių mūsų tribūnų
Knibžda tūkstančiais mažas žmogus
Stumia, spardo it kaustomas kuinas
Žirgą teko parišt pagiry
Ir apgirto ne tūkstantis, rimtas
Žodis jums medžiu kryžių statys...
2005-11-25 08:07
Jis buvo per šiltas
Po betoniniais molo žirniais
Augina žalzganus smaragdus
Dumblu tapytus keturkampius
Brangakmenius nepakeliamus
Žuvėdros pešasi su kirais
Varžosi vėjuotu klegesiu
Prasmenga gyvasty lėtos tėkmės
Sokratiškai sutūpę, tyla aptarinėja judesius laivų
Sumirkęs meškerykotis sūpuojasi
Prie krantinės glaudžiasi. Atšoka.
Skrebena plastiku mintis
Ar rytas buvo ar naktis?
2005-11-29 09:51
***
Pakeiskite mane, bet kas
Kaip sugebate keiskite
Nežiūrėkite į skaidriąją pasaulio pusę
Ji apgaulingai žėri ateitim
Pats tingiu keistis
Nustojau brautis pro ožekšnio raizgalynes
Gražiai pražydo šį pavasary
Jis keičia nepaklausęs atleidimo
Privarvina į bučinius laukinio šlamesio
Iškrausto mano samonės kertes
Trūnijančių pašiurių, lapų blakės šokiu
Uždraudžia medituoti į save
Nustvėręs suspindėjusias akis
Sruvena vos apčiuopiama daina
Nuo apvarvėjusio ištirpusiu varvekliu
Užgesintos žvakės dagčiu
Vilnija, raizgosi dūmelio siūlu trūkinėjančiu...
Pakeisk mane...
2005-11-29 12:06
Ne ta fazė...
Prasidėjo gyvenimas
Senas suneštas laužas
Suliepsnojo ir tarė
Neištarti be vyno jėgos
Neišpilti išdžiūvusio pieno raudos
Labas tavo gyvenime
Vėl sugrįžtu pas tave
Kaip tau pasisekė vakaras
Nuo dangaus trečiame balkone
Po nusvirusia liepos galva?
Mano žodžiai nežudantys
Tavo žodžių šalna
Pasipylė per pievas
O jei neateis pabaiga
Jeigu tai amžinybės daina?
Pasinėrėm į kliokiančią
Senbuvės upės svajonę
Nusispjovę į krioklio
Krentančią žemėn dejonę
Tęsiam į senąją žvaigždę kelionę
Mano kūnas išmėtytas
Ten kur lėti vakarai
Trys žiedai plieno kilpoje
Iš jų - du sausi ežerai
Kas rytą į kovą – saulės žvilgsniu išvarai
Neprasidėjo progresas
Anykščių-Vilniaus plente
Vėjo sparną iškėtęs
Plaiksto pavienes žvakes
Laikas ištirpusią mintį – tolyn nusineš
Mano mylima prarasta žeme
Neramios rankos seniai nebe čia
Vieną jų palikau prie Tibeto
Kai mylėjau smailia viršūne
O trečiąja vis glostau tave
Galbūt tai tik likimas
Cerkvės kupolo svoriu
Byra ašaros džiaugsmo
Kaip gerai kad nieko nenoriu
Kai Fuko švytuoklė sustoja
2005 m. gruodis 5 d.
Tolyn
Nyksta už posūkio
Plūduro laužo šviesa
Paplūdusi pasakom
Neišdainuota daina
Sukroviau, sudėjau
Visą save ir truputį
Skolą turbūt atidavus
Nebeliks saulėto rugpjūčio
Tokio mielo ir tystančio
Šešėliais ilgais vakarais
Ligi upėje nykstančio
Bildesio kaimo keliais
Nieko nenuslėpiau tik
Tapiau rudeninėm spalvom
Nieko ir nekviečiau
Nors...
Visuomet geidžiau sutemos
Tavo akių nejutau
Žvilgsnio peiliu
Ilgesio juodu skvernu
Pridengto kasų švelnumu.
Posmais įsisiaučiau
Kryžkelėm slėpdamas
Tyčia nusiteikiau
Kad nesutiksiu
To ko neiššaukiau
Ko išgiedoti
Nepabudau
Ir nepakilęs į dangų
Žemėn kritau
Toliau stebiu
Kaip atspindžiai
Linguoja keliu
Jais dar tikiu
Krintančiais po skliautais
Kelius išsitepa
Kas juos dabar įsileis
Miela vienintelė
Galbūt kvailumą atleis
Ir išsvajojusi
Siaurų langų museles
Šypsena plovusi
Žodžiais artumą suras
Ten mano sodo
Aitrūs nuliūdę žiedai
Tikiu bus ašaros
Kurios jų grožį išskleis
Pasilypėjęs
Lydžiu liepsnelę tolyn
Glauskite vėjai ją
Jai nenuskęst nevilty
Neškite šviesą
Pro šalto miesto skverus
Pulkit į pamirštus
Seno benamio skvernus
Jinai palauks
Apsikabins su draugu
Stiprėjančiu gruodžio šalčiu
2005 m. gruodis 5 d.
Be didžiosios dalies nuostatų
Sušlapęs sniegas saujoj
Užkišęs lietvamzdžius
Antradienis prekyvietėj
Ir antraeilės mintys
Išrikiuotos prie gyvatvorių
Nusprendusių žiemoti
Krenta palangių kąsniai
Bedančiai žabtai neišlaiko
Šalčio tižalo
Mėnulio krateriais pražysta
Visai šalia apmuturiuotų kojų
Netikro, tamsiai mėlyno praeivio
Kaip čia liūdėti
Išjungus dievo dovanotą liniją
Kramtyk karį
Kitų gyvenimų pelėsį
Aptraukiantį melsvu pūku
Kiekvieną valandą ir pėdsaką
2005 m. gruodžio 6 d. pietūs
Laukia
Laukiu.
Sugerdamas rūką
Sausais priešpilnio pirštais
Žarstau neįrėmintus judesius
Debesio plyštančio
Laukiu.
Pavasario laukiu
Upės veržlaus prabudimo
Ledo gurgždėjimo
Miškuose išsisklaidančio
Žmonijos neišgirsto
Laukiu.
Speigo adatos laukiu
Varnalėšos kabliukų į plaukus
Vyšnios žiedlapių
Aromato alyvų
Pakalnučių baltumo
Nuo kelio išėjęs
Telaukiu.
2005 m. gruodis 7 d.
Sutemus
Lengvas pienės pūke
Tolstantis laiku
Prisiglausk apsukęs
Ratą virš miškų
Skausmas ištrupėjęs
Šerkšno sidabru
Laukiu vasarėlės
Spaudžiamas šalnų
Baltas pienės pūke
Galbūt snaigė tu
Ta kur nesuspėja
Kristi virš kalnų
Nusileisk į širdį
Apsvaigink šalčiu
Trokštantį pagirdyk
Lediniu vynu
Siaučia senas vėjas
Šalia jo kartu
Skrenda nepabūgę
Tolumos vargų
Varnai juodadarbiai
Sūnūs pagirių
Juodas sparnas rėžia
Šventraštį speigų
2005 m. gruodis 13 d. 20:53
555
Konkorėžių kalėjimas šalia Vilnelės dauburių
O mano pirštai išsiskleidę, sėja žiburius virš jų
Nesitikėjau susitikti tavo žvilgsnio paslapčių
Ką padarysi tenka skristi ten kur trūkumas džiaugsmų
Sustingę akmenys taikikliais seka judesius daiktų
Nesistebėkite tikrovišku sprogimu virš miškų
Lietus nesiteikė skubėti, žėrė šimtmečius lašų
Susigrupavo senos sankryžos tarp patrauklių namų
Atsitokėjęs po eilinio nusistatymo tylėt
Paleidau trigubą klejojimą - nesugeba kentėt
Išsižadėjęs įmantrybių ir pakaustytų minčių
Pro triumfo arkas lieju žodį, virš gatvių kupolais verkiu
Po piet rytinis horizontas įsigeidė laimėt
Susikabino su dangoraižiais juos privertė stenėt
Žaibais išspjovęs putoplastį išėjo pailsėt
Paliko miestą be ribotai seno tikslo išprotėt
2005 m. gruodis 13 d. 21:09
Pavargau
Ir nežinom ko norim
Rankos svyra i tolį
Eisiu plikšala
Ne į rytojų
Užkandinės priglaus
Savo sūnų
Neužsnūdo
Servetėlėm vyniojo
Seną gabalą
Dievo pyrago
Vakarėjančio žiburio
Byrančiom rūdim
Kaip gerai
Kad skliautų
Ašarėlėm nežudėm
Kad nenuplėšė
Lapų senų
Nuo stingstančio kūno
2005 m. gruodis 14 d.
Kičas 2005
Per anksti nukrito lapai
Užsitraukė ežerai
Gimė netokie troškimai
Be virvelių aitvarai
Nesuprato ir išbėgo
Pievomis ir pagiriais
Jaunas vaikas
Miško vėjas
Išsipuošęs dobilais
Nešėsi per žemės veidą
Glostė šypsenas gėlių
Teko kūdikiui užklysti
Keistą sąrangą žmonių
Tarp stačių pilkai kratytų
Paramstytų darinių
Nieks nematė kaip pranyko
Gūsis, staugsmas sutemų
Barstė mirštančią svajonę
Tarp skelbimų ir dėmių
Išryškėjanti dejonė
Skvero tilstančio suolų
Rado sulankstytą rytą
Apdarą ne šių dienų
Ąžuolyne pagimdytas
Virš langinių sutirpstu
Nusileido miesto suodžiais
Ant pakrantės akmenų
Žėri juodas gatvių gruodas
Po kalėdiniu kiču
2005 m. gruodis 17 d.
Trupantis veidas
Žemės veidą glostau
Trupantis dangus
Apglėbti kasas beržines
Vantų aromatu
Žemyn... Žemyn... Žemyn...
Vasaros grumstas
Kišenėje šlamesys
Čiūčia liūlia pavasarinę mintį
Užsnūdo savigarba
Pakabinta ant pušies šakos
Pacukruotos šerkšno samanom
Ledo pergamentas krebžda
Vyniodamasis upės paviršiumi
Labas vakaras pakrantės karklai
Priglauskite mano dainą
Sueižėjusiais nuo šalčio paviršiais
Sustingusiais liemenimis
Perduokite kovą
Bundančiam šlaitui
Tekančiom sultim
Atitirpusiu šaltinio apskritimu
2005 m. gruodis 22 d. 10 h
KAS?
Kas pasikeitė šiandien?
Siurrealistinis perėjos gausmas
Sniegas už aulo
Noras pamiršt suvokimus
Ir tikėti iš naujo
Kas pasikeitė šiandien?
Kambaryje vienuolika
Už lango leidžiasi snaigė
Pirštai nebepamena tavo plaukų
Atmintis kaligrafiškai
Stuksena tavo prisilietimus
Kas pasikeitė šiandien?
Išlipus iš svetimų gyvenimų autobuso
Sustojusio prie tris valandas priglaudusio perono
Kas pasikeitė šiandien?
Vienu žvilgsniu apkabinus šimtą praeivių
Jaunų merginų veidų
Raukšlėtų senių paveikslų
Išpurtusių pusgirčių snukių
Suskilusio kalno asfalto
Druskingo sniego po kojom
Kas pasikeičia šiandien?
Užkliudžius atmintį rankom
Rausvą vaikystės balioną
Nusvirusią vakaro saulę
Prie želiančio ąžuolo kojų
Pas tetą „aš viską tausoju“...
Ar pasikeičia šiandien?
Bent vienas nepaliestas stiklas
Autobuso bilietų pardavėja
Išgirdusi paprastą dėkui
Už grašius, už prievolę stingdančią
Mes nesikeičiam keičiantis.
2005 m. gruodis 26 d.
Šalto grindinio daina
Lėkit snaigėm mano mintys
Kriskit alkanu lietum
Tavo kaklas padabintas
Sutemos švariu dangum
Išsiskleidusia po skėčiu
Melsvo nerimo banga
Plauna rūškanus piliečius
Gatvės grindinio daina
Lėkit susimaišę poros
Nesutapo pakraipa
Lapų šokis žavi tvorą
Metaline šypsena
Apsisiautęs rūdžių rūku
Apsikaišęs sūkuriais
Glostau tręštantį suoliuką
Mylimoji neateis
Nesugrįš šalta svajonė
Apie dieviškas rankas
Abejonių abejonė
Vėl į tolį nusineš
2005-12-29
Gal būt reik tikėti
Mes kvailiai amžinybėj,
Balansuojam virš krioklio
Virš perėjos skausmo
Bijom žvilgsnį pakelti
Į skambantį dangų
Į sustojusį debesį
Mes iškritę albumo
Fotografijų skiautės
Nutriušę skrajutės
Mes tai vėjo šnabždėjimas
Miesto bukli kasdienybė
Žiemos miško ramumas
Mes išburtas trapumas
Sustingęs tarp upės lyčių
Netvarkingai grubaus ornamento
2005-12-29
Užmigus
Tapo dangų suskilusį
Šerkšno ašakom bado akis
O širdis nenutilusi
Krūtinę užplūsta naktis
Pro sutrūkusius debesis
Glosto žemės paviršių šviesa
Užsimiršęs nebejauti
Praeitis pilnatim užtepta
2006 m. sausis 16 d.
Epizodas
Melsva svajone apšerkšnija miškas
Pakloja pasaką, paglosto šaltuku
Aplinkui tiek erdvės ir kloniai tviska
Aplaisto širdį ramumos ritmu
Tik prisiminti skrendantį troškimą
Paskęsti neužtvindytam lauke
Išnešti saujoje užsimiršimą
Lyg sesę dilgėlę bandau pakelt delne
Tekėti nesivaržant paprastumo
Nebedejuoti, kad aplink tamsu
Išlieti dainą, skausmą ir jautrumą
Gurgėjimu tarpu staigių griovų
Mes tiktai upės bėgančios į tolį
Mes taip trumpai čionai dabar
O žmonės moja mums - iki rytojaus
Sugrįškit ryt tikėjimo vardan
2006 m. vasaris 5 d.
Į tolį
Lyg numirštantis laukiu tavųjų akių
Kad stabdytų tiksėjimą pulso
Juodos odos viršelį iš lėto verčiu
Į pavasario pradžią prigulsiu
Nusišypsau sutręšusiom plunksnom sparnų
Bursiu alkaną rytmečio vėją
Iš saulėlydžio mirksnių žolių nukirstų
Grįžta žemėn be noro išėję
Apsigobęs rasos siuvinėta skraiste
Išsiilgęs vingiuosiu pakrantėm
Tu žinai - visuomet būsimajam laike
Ir jauti - tau vienam nusilenkęs
2006 m. vasaris 6 d.
Kažkur užu...
Kažkur už jūrų marių
Užu kalnų aukštų
Miega mano brangioji
Ta kurią myliu
Triūsia maža bitutė
Po auksines gėles
Lipdo vaškinę būtį
Renka birias dienas
Tęsiasi nauja diena
Skamba šilta daina
Tu visuomet šalia
Mano širdyje
Mėlynoje padangėj
Žiba žvaigždė šalta
Tu jai pasiųski šypsnį
Ji atspindės Tave
Liesis per visą erdvę
Šilumos banga
Argi dėl to neverta
Išdalint save
Tęsiasi nauja diena
Skamba šilta daina
Tu visuomet šalia
Mano širdyje
2006 m. vasaris 14 d.
...2....
Mano ateitys Tu
Mano praeitys čia
Aš ir vėl iškeliauju
Su nauja, suspausta svajone
Ten kur lyja ruduo
Kur sustingo lizde
Mirus strazdo daina
Gimus medžio šviesa
Mano kelias ramus
Mano rankos sparnai
Ir aš vėl tik naktis
Kur aukštai nusileis
Aš tik mažas žmogus
Tik nutrūkus styga
Tiktai paukščio akis
Debesuotam laike
Ten kur tirpsta ledai
Kur likimo delnai
Spaudžia širdį ilgai
Neišgiję randai
Bet ne vienas esu
Visuomet savyje
Išsiilgęs tiesiu
Tris pirštus į Tave
Tris mintis į Tave
Visad jausti šalia
2006 m. vasaris 14 d.
***
Į kairę žvilgtelkite - uoga
Siūbuoja ant rusvos šakos
Tokia svari gamtos paguoda
Politikos aidus užstos
Tarp lapų žvilgančio aksomo
Laisva nuo netikrų minčių
Negrūskit džiaugsmo į vazoną
Nokinkit atjautą širdžių
2006 m. kovas 14 d.
***
Gęsta saulė, horizontas siaurėja ir vėjas
Lieja žiedlapius žydrų padangės pakraščių
Atsigulęs miško pievon, pailsėt nespėjęs
Mintimis į ateitį skrendu
Jausmuose virš vilnies sidabrinės
Su žuvėdros sparnų grakštumu
Raižau deimantais savo likimą
Laukuose nugrimstu lubinų
Virš kalnų surikiuotų sargybon
Neša lietūs drugeilų sparnus
Ilsis suopiai ir žvilgsniai vėlyvi
Tiesias linkui pirmųjų žvaigždžių
Plauna bangos vandens amžinumą
Ir liepsnoja kieta praeitis
Saulė kyla virš jūros tėvynės
Spinduliai lai mums siūlais pabus
Ausim tviskantį rytmečio rūbą
Aukso lapais dabinsim plaukus
Lai nespėjus išdžiūti šlapynė
Širdyse mums gimtine nubus
Tarp švelnių kiminų paprastumo
Gailiai rasą barstys rateliu
Išsitieskit į pamirštą jausmą
Ir prie žemės priglauskit ausis
Ten išgirsite džiugų gaudimą
Nekantra jos dainuoja širdis
Laukia ji – tuoj sugrįš į tėvynę
Kažkada sudarkyta mintis
***
Dar nesugrįžęs iš eilinio žygio
Žarstau dosniai senus patarimus
Kaip reik kentėt po praloštų lažybų
Ir kaip žiūrėt į milžinus namus
Nes dar ne tas kuris dainuoja
Ne tas dainas ir ne tokia nata
Kiekvieną pumpurą mana širdis bučiuoja
O protas lygina išmėtytas kortas
Dviveidis raktas, tirpsta ant plytelių
Glazūra varva skruostai ištepti
Grakščiai surizgęs laimingasis kelias
Juo pakeliaut manoji paskirtis
Aš vis ne tas ir vis nepasibaigęs
Ir vis suspurda po delnais širdis
Iš žemės grumsto išraitysiu raidę
Te suskamba visatos mintimis
Tegul šuoliuoja žodžiai ir troškimai
Per pievų rasą per rudens miglas
Suplėšo skraistę, spinduliais išrašo
Padangėj žydroje skambias natas
Aš dar ne tas, dar ilgesio krisleliai
Iškrist negal, bet norisi sušvist
O vėjas tas, plaikstydamas liepsnelę
Su praeitim vis kviečia susirišt
Ir jau ne tas, kur trypčiojo sušalęs
Ne tas kur ledą skaldė akimis
Prižiro pilnos saujos šito gero
Kaip neskubėti šalinant rakštis
Dabar aš tas, kuris nurimti gali
Bet nenurimsta ir nesiruošia užmigt
Dabar aš čia, o mano senas kelias
Nušvinta saulės spektro spalvomis
Aš būsiu ten, švelnus šilų ošimas
Užlietas švelniai vakaro žara
Ir pasiliksiu kur nepasibaigia
Nei atgimimai nei kitimų pamoka
2006-03-26 22:00...
***
Per šimtmečius su šaknimis išrautas
Nelikę nei siūlelio delnuose
Ir keturkampiais senos mintys plaukia
Saulėlydžiais vėl sušnabžda tyla
Asfalto stačiakampiais apribotas
Kampuotą miesto veidą raminu
Tik nesisieloki – kultūros stoką
Pekeisim amžinatvės ugnimi
Nusiramink ir nevirpėk antenom
Troleibuso laidais nebeskambėk
Šios stygos trūkinėja ir nemoka
Jom muzikuot nei vėjas nei vaikai
Nebeliūdėk dėl to, kad toks ribotas
Tu savo paskirtį be priekaištų laikei
Ateina laikas mano drauge ir šypsokis
Kada tave į atsargą paleis
2006 m. kovas 26 d. 23:00...
***
Buvau pamiršęs ir negalėjau gervės mostams atlapot širdies
Per patį tirštį, vakarės saulės pievos aplietos šviesos
Pabudo pirštai ir bėgt pradėjo skruostais vėjo šiluma
Per laiko grožį, per žemės atmintį, per gęstančias tiesas
Pražydo ašarom sukaustyti, privarginti jausmai
Nustojo plėšytis tarp taip ir ne užgrūdinti vaikai
Ir plieno pasaka, kaip ir kiekvieno kalvio išliūliavusio dienas
Parvirto poilsiui, į samanas, į sutemas, į sirpstančias pakrantes vakare
Tysojo, glaudėsi, prie meilės, prie tikrumo, prie širdies
Bangų užmėtyta, purslojo ant eilinės keteros
Ir pasiilgusi gelmės ir rymasties vandens namų
Sugrįžo tiesėmis į uždarumą sietuvų
2006 m. balandis 26 d. 14:00
***
Nėra tiktai tuščiu minčių, išeinančių ir tiek. Išeina jos tik ta prasme, kad gimusios mumyse įkūnija save minčių erdvėj, visatos amžinam kiaušinyje. Ir grįžinėja, laiko kai sulaukia sugrįžimo, kai surikiuojamos i vieną vorą aplinkybės, kurios padės įgauti minčiai formą žemišką ir pirštais jaučiamą. Kaip viskas paprasta, ir kaip grakstu. Pasaulis nei akimirkai nestoja savo kelionej erdvemis, alsuoja zmonija, geretis nesustoja, nors isore nevisada guvi, taciau siela atodusiu nenori ir visada pirmyn, kad ir ratu. Kiekvienas zybtelejimas - amzinybe, ar ziba pinigo metalas, varveklio ar nutirpes lasas plauna basa, pripratusi ilgetis vasarojaus pada. Siame taske susiliecia visatos erdves, apjungia viena kita dziugesio zaidimui ir asaromis laisto tik nesuvokimas. Kaip sunkiai protas skinasi pamirses, kad tarnauja, kiek tam nestabilumui paaukojama sirdies ir alksta nesuspejanti apglebt koralo formos siela. Geneti, retinti ir priziureti kas ismoko, o teisingiau prisimine, to sodas tesiasi i begalybe, naujom ir deranciom sakom, nestojant prie kiekvieno posukio, neprasant atleidimo ir be baimes prasyma istarti.
2006 m. balandis 26 d. 13: ...
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Lietus
Lietus lašnoja
Tirpsta sniegas
Nusidriekia upelių voros
Lietus praeina
Pasilieka
Tik lietuje išbrinkę tvoros
Ir mes
Lyg tie lašai pabirę
Į atgimimą veržliai tekam
Apsidairyti nesuskubę
Takažolėm prie tako šnekam
Neišmatuojamas takumas
Palikę žemei kūną seną
Pavasario lietuj sujudę
Balta puta per upės vagą
***
...aš jau kitas
ir vėl nebe tas...
sulipdytas. Raikytas
Kastuvais per dienas
Išdžiovintas prie kelio
žalčio išnara aš
Apkabintas mėnulis
Aptepliotas rasa
uždarytas ir laisvas
skrydis žiedlapio kris
Į pavasario plaukus
Šaltiniuotas akis
Šalto vakaro šliužu
Grybo koto briauna
Tęsiu savo kelionę
O nirvana šalia
Ir šalia užmarštis
Po velėnos ranka
Spurda jaukiai širdis
O delne visata
Visa tai viduje
Ir nelieka ribos
Kai gali dar ištart
Nebereikia tamsos
Tai visuomet kartu
Spindesys ir naktis
Neberūpi kur tu
Ar aukštai ar toli
Nevilioja aukšti
Seno miesto skliautai
Teramina žalsvi
Vasariniai miškai
Ir nenori mintis
Pasinert tarp kovos
Pailsėsiu, galbūt
Voros glaudžiai sustos
Glausis gluosniai švelniau
Prie vingiuotos srovės
Pasidžiaukit, tuojau
Mūs keliai vėl dulkės...
2006 m. gegužė 9 d.
Smiltelė riedanti
Šlaitu uolėtu
Asfalto kaitruma
Grublėtu delnu
Rasos lašelis
Lapo išlinkime
Krislelis sniego
Vienišam perone
Klajoklis vėjas
Pasakas nešioja
Padraiko tolimus
Užmirštamus jausmus
Trobelė obelies pavėsyje
Sustojo
Šaknis įleido žemėje
Žmogus
Stebėjo bangą
Vakarais žavėjos
Bučiavo paukščiais
Skraidančius vaikus
Mylėjo skambesį
Girdėjo pievos grožį
Ramiai užuosdavo
Kada prapliups lietus
Kas rytą saulėtą
Ar ūkanotą
Jį pasitinka
Ežeras tylus
Kas vakarą
Pušis saulėlydyje šoka
Kas nakty žvaigždės
Prašo nepaklyst
2006 m. gegužė 10 d.
Nuostabu kai gyventi ramu
Kai nuo džiugesio žodžių taip tiršta
Žmonės mano, man jūsų ilgu
Ne, ne žodžių ir net ne dėl pirštų
Man ramu - lietumi dalinu
Ir kasom ir bangom išmirštu
Ant kalnų, prie laužų gyvenu
Ten kur jūs kvailystes pamirštat
Žmonės skylę man gręžiat krūtinėj
Su lig vyno upelio platumo
Žmonės - esate mano gimtinė
Jumyse aš teku paprastumu
2006 m. gegužė 15 d.
***
Žeme kvėpuojanti,
Žeme pulsuojanti,
Motina Žeme
Ledas praeinantis
Skausmas ištirpstantis
Šypsenos keliasi
Sveikinu mylimą
Sveikinu mylimas
Sveikinu atmintį
Atperku praeitį
Pirkdamas ateitį
Parduodu dabartį
2006 m. birželis 29 d.
***
Kai nuvysta po pietų, visos rytmečio linijos
Ir užlūžta seni traukiniai
Aš sulaukt nebeišstenu, kol mane tu per Prištiną
Pakviesi kur braškės ir namai
Kai nurimsta šiurenimas, miško lapų ir nerimas
Pasklinda miesto plaukuose
Aš galėt nebeišgaliu, tau į sielą su bildesiu
Palydžiu nebaigtas svajones
Ir kai vakaras žiovauja, debesų butaforija
Mano pirštai seniai ne mani
Jie į plaukus istorijai, kimba ne kaip teorijoj
Grimzta tarsi giliam šulinį
Pasiimk ir neskaldyki, mano-tavo ar amžina
Juk ne tam šiam pasauly esi
Žiūri džiaugsmas rodyklėmis, dulkės šoka taupyklėmis
Na o mes svaigiame sūkury
Į tą bildesį lašinam, savo virpantį rašinį
Užsikaišom šautines žaizdas
Kupidonas pramazino, o planetos pagražino
Kelio vingius žaidimų kančia
Nesvarbu kaip kreivai, tik prašau vakarais
Kad šypsotų dvi poros akių
Židinys mestų kibirkštį, lūpos slystų į bučinį
Na o rankos vėl lauktų darbų
2006 m. birželio 29 21:23
***
Baisiai daug iškerojusių grotų
Virš šlapiai užsidangstančio miesto
Ten mėnulis paslydęs ištiestų
Savo blyną pakepintą svieste
Ten ne mes - sukalkėjęs asfaltas
Ten suskretę žiedai vanilino
Tai ne mūsų problemos, tai kaltas
Tik gyvenimą ryjantis vynas
Aš ne ten ir ne čia - aš prikaltas
Suraižytas į porcijas vėjas
Uždarytas dar neprasidėjęs
Sumedėjęs žolės ornamentas
Tu ne čia, o kažkur pasidėjus
Savo širdį drėgnoj servetėlėj
Per kavines į pajūrio audrą
Per kišenes į savastį naują
Ir ne taip sulingavo pakrantės
Ne į taktą siūruojantiems meldams
Dar girdžiu mantrom giedamą maldą
Ten paliko neliečiamos antys
Ir nuskendo ten rytmečio rasos
Po skliautu ugnimi numelsvėja
Sulinguoja pelkėtos ir melsvos
Žemės akys lyg dirvos prieš sėją
Lyg suskilęs palaukėje medis
Užsitraukęs tris karmas kaimiečio
Lūžta šakos - tai vaismedžių metas
Prisiglaust prie kamieno vėl kviečia...
2006 m. liepa 4 d. 10:xx
***
Žvaigždės.
Belaikiu ritmu
Kaimyniškai glostosi
Liečia pasaulius
Kutenasi...
Ir apsiverkia iš greito gyvenimo ilgesio.
Nusileidžia vardan perspektyvos
Skuba grįžti svajonėmis
Iškilti iš gelmės į savo kasdienybės paviršių
Kvėptelti drėgno paviršiaus
Lyžtelti žydrumo
Šoktelti į begalybę...
Žvaigždės.
Žvilga rytmečio pursluose
Krisdamos į banguojantį paviršių
Perplėšia laiko juostą
Ir stryktelėjusios nuo dugno
Mėgaujasi kelione namo
Kartais susitinka
O kartais bučiuojasi...
2006 m. liepa 4 d. 10:45
***
Dieve mielasis - stebuklas
Žalsvas pupelės daigelis
Švelniai pro juodžemį slysta
Kelia dar švelnią galvelę
Dieve mielasis - dulkelė
Lekia per vieškelių žemę
Stebi kvėpuojantį vakarą
Mingančią aplenkia damą
Dieve tu mano - širdelė
Skausmą it girnomis mala
Spurda per dieną narvely
Temstant pasirenka kelią
Dieve manasis - ar gali
Džiaugsmas netilpti gyvenime
Pievos žiedų nebekelti
Ąžuolas glostyti samaną
2006-07-04 13h
***
Taip norėčiau tikėt
Kad gyvenimas niekad nestoja
Kad ne kuinas
Ir pančiais nevaržomom kojom
Gali žengti per kalnus
Upeliais risnoti
Ir gyvenimo vėju
Mums į veidus aistringai šnopuoti
Ir norėčiau stebėti
Stepės pakraščiu kylančią brydę
Dulkių debesio – rašalo šneką
Sulipdyti suskilusį džiugesio ratą
Juk dar nesam visai su visais pasiklydę...
Ilgesys
Aš sudegsiu nedegdamas
Pasiilgau tavęs
Per sudrėkusius akmenis
Išguldysiu rankas
Piešiu tekantį rytmetį
Saulės jūros bangas
Aš tyliu, bet tu atmeni
Pasiilgau tavęs
Ten toli šaltiniuotam
Vakariniam šlaite
Pasilenkęs prieš išskrendant
Pasiilgstu tavęs
Tu tyli, o aš atmetu
Abejonių žinias
Aš jaučiu kai tu šypsaisi
Pasiilgus manęs
2006-07-14 10:40
***
Lai teka lėtai
Šaltiniuotais troškimais
Suvilgo po žvilgsnį
Paglosto mintis
Lai bangos sugrįžusios
Girias kritimais
Putoja prie kranto
Tyli praeitis
Laimingi pakvaišėliai
Laimina grožį
Sustoja prieš kryžius
Prieš tuštumą stovi
Lai duokit kiek norite
Jei nenusbodo
Už jausmą tegauti
Birius blizgučius
Išpilkit į erdvę
Sustingusį žodį
Suspauskite rankose
Rožių akis
Pro ūką vaisingą
Išplaukite protą
Nustokit blaškytis
Ir žvaigždės sušvis
Virš miško ir namo
Žaliuojančio rago
Pelkėtų senų
Ir beamžių kalvų
Sulaukime savo
Parbėgančio tako
Ir juo į kitimą
Linkiu neparkrist
2006-07-14 11:00
Sveiks
Sveikas vėliai mano mielas
Labinu karštai tave
Ko burnoji priešais dievą
Ir prieš pragaro kančias
Sveikas būti sau tik leiski
Pasikeisk lyg ekrane
Ežero kas kartą keičias
Saulė, žvaigždės ir delčia
Sugalvok, jei jau pabodo
Mirtį užantį laikyt
Kaip pakilti viršum proto
Ir į širdį parašyt
Ir prašau, nebesisielok
Siela teka ir nakčia
Ir per nukirstas ražienas
Glosto spindesį lange
Pro mažytį, baisiai mielą
Vos pravertą į save
Pamatai troškimų jėgą
Bet sakai mintim sau ne
Pašnibždėki tu bent vieną
Kartą pavadink save
Klystančiu ir sunkią žiemą
Tegu šildo ši kančia
Tik priimk silpnumą savo
Taip kaip jėgą išlaikai
Žodžiai, mintys dar ne tavo
Jei veiksmų neatlikai
2006-07-14 11:20
Trijų brolių svirneliai
Seniai tai buvo
Po šimtu liepų
Gyveno seniai
Svirne skylėtam
Sūpavo svaigiai
Dienų pilnumą
Lyg tąsų medų
Ir paprastumą
Ant duonos tepė
Vaikus penėjo
O pragiedrėjus
Girion išėjo
Paliko broliams
Pilna kepurė
Visokio gėrio
Kampe milžtuvė
Ant stogo varnas
Pakalnėj svyla
Užgesęs laužas
Ant kalno vyras
Plačiai išskėtęs
Apkibęs gilėm
Parodė mažiams
Kad čia gimtinė
Sulopė svirną
Išvalė guotą
Pamiršo tėvą
Nutašė luotą
Ir per beribį
Siaurą upelį
Į tolį tylų
Du išlingavo
Trečias paliko
Regėti metų
Austi stiprybę
Sulaukti ratų
Kur tylūs būtų
Sugulę broliai
Iš sėlių jūrų
Nebylūs žodžiai
Taip ir prabėgo
Praskriejo dienos
Sūpavo ilgai
Jaunėlį vieną
Užklojo mintį
Žiedlapiai liepų
O jautrią širdį
Pakelti liepė
Ir ji skrajojo
Kartu su paukščiais
Drugiai dėliojo
Mozaikas baukščiai
Taip ir gyveno
Taip ir svajojo
Ir žemėj žvaigždę
Įžiebt galvojo
Tik nežinojo
Kad žvaigždės myli
Švytėt kur stoja
Ir erdvės tyli
Seniausio medžio
Lajos tankynėj
Įžiebęs žvaigždę
Šviesą išpylė
Kuri užtvindė
Paunksmės tiesą
Giliausią dugną
Šviesa aptiesė
Taip ir švytėjo
Akis praplėšus
Žvaigždutė žemėj
Medžio pavėsy
2006-07-14 12h
Abudu teisūs
Tik kitaip
Kartu taip pat
Mes esam viena
O vienuma tai mes
Tiesus kaip laivo antena
Svyruodama virš okeano
Paklūsta magnetizmui
Sulaukus tvano pasaulinio
Neprimeta krypčių
Pasirinkimai?
Abudu lygūs
Kai tik norime prilygti
Ar sulygti?
Nereikia plėšyt
Žaibas dangų skrodžia
Nebepamiršim
Švelniai plaukia žodžiai
Pakimbantys pirmagaly
Kajutėj jau kitaip atrodo
Triume grasinamai dudena
Žaidimas,
Pasaka,
Lėkimas pievomis
Užtvindytom kvapais
Ar sniego patalu
Ledais aplopytu?
Taip noris perplyšti
Nerandant tikslo verto
Kad laikyti formą
Nereaguot į vėtrunges
Ir neklausyt aidų
Nebeskaityt griuvėsiuose
Nublukusių raidžių
2006-07-14 13h
Senbuviai
Ar esate? Dar Senos pribuvėjais
Nebuvote gyvenimo kelionėj
Ar kasate? Tranšėjas į tvirtoves
Įkinkot upę gimstančią po žodžiais
Ar esate sutikę stiklo šukę
Iš vasaros vaikystėmis gausios
Nesenstame, kažkam jau prasidėjo
Nauji gyvenimai atnaujintos tvarkos
Nesenkite, nestokite, valdovais
Nebūkite, nevirskit pažibom
Apžlibintos ir valgomos taip godžiai
Pasendins žmonės amžinom kalbom
2006-07-14 13:20
Žalsvas saulėtekis
Ką reiškia metų kiekis
Ką papuošė šilai
Tai mano tėčio pakulos
Tai augantys namai
O kaip jie tyliai skleidžiasi
Kur jų visų pradžia
Su vėjais karves vaikosi
Ir renka man mamas
Man visiškai patinkančios
Visai tai nesvarbu
Taip gera pasiskimbčioti
Pavėsy varpeliu
Sukrauti kokį pylimą
Tarp žemės kauburių
Man sakė kad vadina
Tuos kauburius žodžiu
Kokiu tai jau nepamenu
Nes dar esu maža
Negimusi ir matanti
Kad bus graži diena
Tėtukas veja vyturius
Per tas krūtis baltas
O jeigu ir suklysiu
Nebus tai pabaiga
Pakyla plunksnų rietenos
Ir saulė danguje
Saulėtekius mylėti
Turės paskirt mama
Jos visos garsiai žiovauja
Ne zylės, o gal ta
Po krūmais išzyliojusi
Tebus man tik teta
Ir tėtis gal ne tėtis
O tik plaukų krūva
Išmėtyta po klėtį
Kad būt šilta žiema
Gal akmenys neskęstantys
Tik jų sunki dalia
Ir niekaip neprisiruošia
Nusikratyti ja
Man sakė kad nenori
Nes myli lyg save
Suvirtę ties kolonija
Rausvėjančiam šile
Ten nusileist galėčiau
Apynio galvele
Apvyti seną ąžuolą
Lanksčia žalia vija
Žaliuoju apsapnuodama
Žemėjančius šlaitus
Nebežinau kur šoktelti
Toksai gražus dangus
2006-07-14 15h
Vedantis balsas iš praeities
Ištrink save,
Sulyginki į nieką
Nebuvo ir nebus skambių dienų
Ištarki ne
Išlaisvink seną vietą
Mums nebereik nekintančių minčių
Bet vėjas nepamiršo dar šypsoti
Ir medžiai nepamiršta vabalų
Nors metams prasidėjus ir tuštoka
Susprogsta pumpurai sodriu šalčiu
Nereikalingas ir ramiai tupėki
Truputį skauda, bet širdy ramu
O storapirščiai lanksto plieno blėtas
Musija rankraščiai pakrantės žalumu
Nei kartis, nei tupėti, nei trupėti
Nenusisuksim pamirštų galvų
Eilinį kartą jais nepatikėti
Sulaukt sprendimų tiesiai iš gelmių
Per telegrafo nulapotą stiebą
Pražydusį hortenzijos malda
Sugrįžt į ateitį ir glaudžiant tiktai vieną
Aplaistyt sėjinius rasojančia diena
Nepriimu nepraplėštų kišenių
Pasitaupykit sau patarimus
Kas nesvarbu tegu ir nerusena
Jei tik norės gyventi bus gražu
2006-07-17 10h
***
Šiais laikais tik laiškais
Tesuspėsi paliest
Virš pasaulio svajones
Nelengva ištiest
Tai todėl taip retai
Ir atsargiai brendu
Per nugludintą smėlį
Žalių ežerų
Taip keistai virpuliai
Seno draugo kalba
Suartėjo keliai
Glosto širdį liepsna
2006 m. liepa 17 d.
***
Aš lyg dingęs kažkur
Erdvėmis prašuoliavęs
Vėl kabindamas stalviršius
Puotą drumsčiu
Ir negaila visai
Nei gėlių nei pievelės
Ir nenoriu sukrimst
Samanotų dienų
Pradingstu kaip visi
Ne per tūkstantį metų
Iš esmės tam pačiam
Tik kitokiu vardu
Paveikslėly krutu
Akmenėliu prie tako
Iš versmės rieškute
Skaidrią dainą semiu
Pursluose amžinybė
O joje paprastumas
Užkoduotas - užpintas
Žalio lapo raštu
Man tėvynė rami
Išsipūtus krūtinė
Skamba kanklės
Pritilusios nuo sutemų
Išsiveržęs į kelią
Vinguriuotas upelis
It pelė per aruodą
Viena tiese nespės
Taip smagiai
Per miesčionišką šurmulį keliais
Tiesias vingių kruša
Mušdama paskubėt
Kaip gerai kad žinau
Koks laimingas kad moku
Užmokėti mintim
Ir lengva šypsena
Už sustojusį gluosnį
Ežeringam pavėsį
Ir už šypseną vaiko
Palydėtą laike
2006 m. liepa 17 d.
***
Šašus vis dar draskau taip dažnai per anksti
Bet kaskart pagalvoju ką dirbu,
Jei ne momento kiaute tai bent jau rytoj ar po dvidešimt metų
Jei tik nori vis karštai gyventi,
Ir tame jauti pasisekimą
Tai ir plauksi su kanojom
Į pakrantę, ar kapstysies alkanas
Ir springstantis skarmale tuštuma
Į kimstančią smėlynę
Ištraukiu pašiną iš delno,
Dar menančio vaikystės šukę
Vedu siaurėjančią gyslelę
Pašinrašau - visaip suklupęs
Tol Tik gyvenantis kol upėj
2006 m. liepa 17 d.
***
Ar tikrai viską priima?
Jei labai išgenėtas
Kartkartėm prietemoj
Neblieka ir vietos...
Bet žilvičiai nereiklūs
Saulės, balos ir vėjo
Ir žiūrėk senas krūmas
Lyg žaltys suspurdėjo
Šovė saulėn ir rankos
Vėjo plaukus apvijo
Jeigu žinoma šaknys
Siurbia žemės saldybę
Ot teisi ta gamta
Jei į burną skūra
Tai ir švilpauk ramus
Nieks tavęs neužgrius
Neįdomus tu ponams
Ir nuo pykčio raudoniems
Nes menka gi nauda
Iš švilpaliaus deja
Jis tik bėga per kalną
Skylėtom kišenėm
Ar tai vėją ar saulę
Vaikydamas žavią
Gal vaivorykštės galą
Primynti suspėjo
Gal kaip užvakar Petras
Ir jisai išprotėjo
Šiaip bepročiai žalingi
Bent jau jų dauguma
O jei ne tai vis tiek
Nesuprasi deja
Paskaičiuot neįmanoma
Kurioj vietoj gyvenimo
Jis į atlapus puls
Tarsi šuniškas avinas
Ir sukaišo vėjavaikius
Į belanges ir pažadus
Sudėlioja tvarkingai
Kartotekų eile
Prisiminsim kai nerimas
Aplankys mūs gyvenimus
Išsitraukę saikingai
Siurbčios kvailio eiles
...
2006 m. liepa 17 d.
***
Kad ir pelėsis sistemingas
Paklūsta dieviškajam planui
Išpieš betoną išradingai
Sutvers trupėjimo mandalą
O voras aštuoniais ramentais
Rasotos pievos žolėje
Ištampo tinklo daugiakampį
Jo spąstai irgi sistema
Tokios tatai dabar ir dienos
Po biškį veriasi gamta
Vis rodo, kad gyvybės sienos
Toli gražu ne tuštuma
Mokina bebras aštriadantis
Kaip mintį svetimą tvarkyt
Iš ten pagraužt į ten nuversti
Pašlaitėmis link upės tyst
O srovėje tai vienas juokas
Su uodega smagiai papliaukšt
Ir juda seno medžio luotas
Sustiprint užtvankos tvirčiau
...
2006 m. liepa 17 d.
***
Kai siela sielai tiesia ranką?
Tai net akivarai užanka
Kai siela sielos nesupranta
Tai ežerai pašiaušia krantą
2006 m. liepa 17 d.
***
Prašau planetų sudėlioti kelią
Kad būt laimingi mano pakeleiviai
Ir upę kad pakreiptų žaviai
Kad nekliudytų plaukti mano laivei
2006 m. liepa 17 d.
***
Bendraujame per širdį
Skaudu kai ji negirdi
Jei protas paima vadžias
Ir per eiles ir per rankas
2006 m. liepa 17 d.
***
Labas mano mylimoji,
Atsimerkiu - tu gyvuoji
Žalio svaigulio karoliais
Apvynioji mano kojas
Tu už rytmečio saulėto
Rudenio speigais aplieto
Ten prieš nykstantį sonetą
Susitikus laiką lėtą
Taip ramiai toli ir vietoj
Nenusakomai žolėtoj
Susmukau ir pasilieka
Mano prarasti kupletai
Ties nuvytusiom avietėm
Nepradėtu atvirtimu
Pakentėk kol nutikimai
Lig viršaus pripils vinjetę
Ligi dugno nusimėto
Kelio pakraščiai užvirtę
Tarsi po palange mėtos
Tarpsta žuvys nepražydę
Tais keliais ir tom palangėm
Žengia alpinistų gretos
Susimokiusių pa lengva
Spausti ilgesio citrinas
Paskutinį skausmo lašą
Nosinaitėj uždaryti
Ir į senstančią lentyną
Tarsi knygą patupdyti...
2006 m. liepa 17 d.
***
Skalavo pusmetį lietus
Du mėnesius šalna šnabždėjo
-Ištiesinsime būk ramus,
Dar ne tokie per mus praėjo
Tekėjo venomis vanduo
Pavasario audra užklupęs
Nors neatėjo dar ruduo
Šalia gyvenimo parklupęs
Taip gera, virpančiai skubu
Kas vakarą į prigludimą
Prie mylimosios karpinių
Nutūpt lyg kelias ant likimo
Kai mes prisimenam tada
Tai juk tiktai prisiminimas
Kas mirksnį esam kitime
Kokia prasmė šito žaidimo?
Malonu pasikeist jausmais
Sausainiu ar tiesiog sapne
Parodyt esatį rudens
Ir snaigę dovanot delne
Iš neįvykusios liūties
Atsiųsti drėgną pakalnutę
Nestabdant virpulio širdies
Dalintis retkarčiais minute
Na prisiminkim kad laisvi
Savam kely ir savo bute
Gali pasimti ko geidi
Arba išmesti atvirutę
2006 m. liepa 19 d.
***
Ir Loretą griebiu už parankės
Paskrajosim po gęstančias sutemas
Nežinau kur šį vakarą trankės
Per kukli neišeis atvirutė
Ne kukliai aplankysime klipatas
Tarp akustikos kiemo suolelių
Skęsta saulė ir bildesio pripila
Alaus kamščiuose spindi krisleliai
Parašyta ant debesio nuogo
Pasirinkit skrajojimams kelią
Netausokite kelių sutrupintų
Kol sparnai į padanges dar kelia
2006 m. liepa 19 d.
Grįžti
Nuvargęs tarsi tūkstantis artojų
Lyg trys šimtai medinių garvežių
Kaip milžinas prie šulinio sustojęs
Neradęs amžinumo trupinių
Prie kelio abejonėmis skylėto
Ties užsidariusia saulėlydžio šviesa
Byrėt nustojęs smiltimis ruplėtom
Suklupęs vystančia šalikelėj žole
Tavųjų rankų - pajūrio pakrantės
Banginių choro vandeningų paslapčių
Pašauk ir rankomis kedenki plaukus
Palauk bedygstančių lengvų minčių
Auksinių ornamentų lauknešėlio
Uogienės blyno duburio dugne
Ten pasakas vėjavaikiai padėjo
Užkasdami juokinga svajone
2006-07-26
Pynė
Toksai nedūžtantis, kodėl tas jūrų vėjas
Neskaldo uolose, bangų dainos
Viršum padangės - pakalnučių klystkelių
Nužydi vasaros praskriejusia diena
Kodėl netyla vakarų šešėliai
Šnabždėjimu pasvirusių namų
Pakvimpa lajos girių balandėliais
Blezdingom, rūtom ir ūksmės svoriu
Pasipuošia prieš rudeninį šuolį
Į pokšintį paviršių ežerų
Siūbuoja nuotrupom nuo grendymo pakrantės
Kur pilna kriauklių ir vėžių šarvų.
2006-07-27 12h
Lietus lašnoja
Tirpsta sniegas
Nusidriekia upelių voros
Lietus praeina
Pasilieka
Tik lietuje išbrinkę tvoros
Ir mes
Lyg tie lašai pabirę
Į atgimimą veržliai tekam
Apsidairyti nesuskubę
Takažolėm prie tako šnekam
Neišmatuojamas takumas
Palikę žemei kūną seną
Pavasario lietuj sujudę
Balta puta per upės vagą
***
...aš jau kitas
ir vėl nebe tas...
sulipdytas. Raikytas
Kastuvais per dienas
Išdžiovintas prie kelio
žalčio išnara aš
Apkabintas mėnulis
Aptepliotas rasa
uždarytas ir laisvas
skrydis žiedlapio kris
Į pavasario plaukus
Šaltiniuotas akis
Šalto vakaro šliužu
Grybo koto briauna
Tęsiu savo kelionę
O nirvana šalia
Ir šalia užmarštis
Po velėnos ranka
Spurda jaukiai širdis
O delne visata
Visa tai viduje
Ir nelieka ribos
Kai gali dar ištart
Nebereikia tamsos
Tai visuomet kartu
Spindesys ir naktis
Neberūpi kur tu
Ar aukštai ar toli
Nevilioja aukšti
Seno miesto skliautai
Teramina žalsvi
Vasariniai miškai
Ir nenori mintis
Pasinert tarp kovos
Pailsėsiu, galbūt
Voros glaudžiai sustos
Glausis gluosniai švelniau
Prie vingiuotos srovės
Pasidžiaukit, tuojau
Mūs keliai vėl dulkės...
2006 m. gegužė 9 d.
Smiltelė riedanti
Šlaitu uolėtu
Asfalto kaitruma
Grublėtu delnu
Rasos lašelis
Lapo išlinkime
Krislelis sniego
Vienišam perone
Klajoklis vėjas
Pasakas nešioja
Padraiko tolimus
Užmirštamus jausmus
Trobelė obelies pavėsyje
Sustojo
Šaknis įleido žemėje
Žmogus
Stebėjo bangą
Vakarais žavėjos
Bučiavo paukščiais
Skraidančius vaikus
Mylėjo skambesį
Girdėjo pievos grožį
Ramiai užuosdavo
Kada prapliups lietus
Kas rytą saulėtą
Ar ūkanotą
Jį pasitinka
Ežeras tylus
Kas vakarą
Pušis saulėlydyje šoka
Kas nakty žvaigždės
Prašo nepaklyst
2006 m. gegužė 10 d.
Nuostabu kai gyventi ramu
Kai nuo džiugesio žodžių taip tiršta
Žmonės mano, man jūsų ilgu
Ne, ne žodžių ir net ne dėl pirštų
Man ramu - lietumi dalinu
Ir kasom ir bangom išmirštu
Ant kalnų, prie laužų gyvenu
Ten kur jūs kvailystes pamirštat
Žmonės skylę man gręžiat krūtinėj
Su lig vyno upelio platumo
Žmonės - esate mano gimtinė
Jumyse aš teku paprastumu
2006 m. gegužė 15 d.
***
Žeme kvėpuojanti,
Žeme pulsuojanti,
Motina Žeme
Ledas praeinantis
Skausmas ištirpstantis
Šypsenos keliasi
Sveikinu mylimą
Sveikinu mylimas
Sveikinu atmintį
Atperku praeitį
Pirkdamas ateitį
Parduodu dabartį
2006 m. birželis 29 d.
***
Kai nuvysta po pietų, visos rytmečio linijos
Ir užlūžta seni traukiniai
Aš sulaukt nebeišstenu, kol mane tu per Prištiną
Pakviesi kur braškės ir namai
Kai nurimsta šiurenimas, miško lapų ir nerimas
Pasklinda miesto plaukuose
Aš galėt nebeišgaliu, tau į sielą su bildesiu
Palydžiu nebaigtas svajones
Ir kai vakaras žiovauja, debesų butaforija
Mano pirštai seniai ne mani
Jie į plaukus istorijai, kimba ne kaip teorijoj
Grimzta tarsi giliam šulinį
Pasiimk ir neskaldyki, mano-tavo ar amžina
Juk ne tam šiam pasauly esi
Žiūri džiaugsmas rodyklėmis, dulkės šoka taupyklėmis
Na o mes svaigiame sūkury
Į tą bildesį lašinam, savo virpantį rašinį
Užsikaišom šautines žaizdas
Kupidonas pramazino, o planetos pagražino
Kelio vingius žaidimų kančia
Nesvarbu kaip kreivai, tik prašau vakarais
Kad šypsotų dvi poros akių
Židinys mestų kibirkštį, lūpos slystų į bučinį
Na o rankos vėl lauktų darbų
2006 m. birželio 29 21:23
***
Baisiai daug iškerojusių grotų
Virš šlapiai užsidangstančio miesto
Ten mėnulis paslydęs ištiestų
Savo blyną pakepintą svieste
Ten ne mes - sukalkėjęs asfaltas
Ten suskretę žiedai vanilino
Tai ne mūsų problemos, tai kaltas
Tik gyvenimą ryjantis vynas
Aš ne ten ir ne čia - aš prikaltas
Suraižytas į porcijas vėjas
Uždarytas dar neprasidėjęs
Sumedėjęs žolės ornamentas
Tu ne čia, o kažkur pasidėjus
Savo širdį drėgnoj servetėlėj
Per kavines į pajūrio audrą
Per kišenes į savastį naują
Ir ne taip sulingavo pakrantės
Ne į taktą siūruojantiems meldams
Dar girdžiu mantrom giedamą maldą
Ten paliko neliečiamos antys
Ir nuskendo ten rytmečio rasos
Po skliautu ugnimi numelsvėja
Sulinguoja pelkėtos ir melsvos
Žemės akys lyg dirvos prieš sėją
Lyg suskilęs palaukėje medis
Užsitraukęs tris karmas kaimiečio
Lūžta šakos - tai vaismedžių metas
Prisiglaust prie kamieno vėl kviečia...
2006 m. liepa 4 d. 10:xx
***
Žvaigždės.
Belaikiu ritmu
Kaimyniškai glostosi
Liečia pasaulius
Kutenasi...
Ir apsiverkia iš greito gyvenimo ilgesio.
Nusileidžia vardan perspektyvos
Skuba grįžti svajonėmis
Iškilti iš gelmės į savo kasdienybės paviršių
Kvėptelti drėgno paviršiaus
Lyžtelti žydrumo
Šoktelti į begalybę...
Žvaigždės.
Žvilga rytmečio pursluose
Krisdamos į banguojantį paviršių
Perplėšia laiko juostą
Ir stryktelėjusios nuo dugno
Mėgaujasi kelione namo
Kartais susitinka
O kartais bučiuojasi...
2006 m. liepa 4 d. 10:45
***
Dieve mielasis - stebuklas
Žalsvas pupelės daigelis
Švelniai pro juodžemį slysta
Kelia dar švelnią galvelę
Dieve mielasis - dulkelė
Lekia per vieškelių žemę
Stebi kvėpuojantį vakarą
Mingančią aplenkia damą
Dieve tu mano - širdelė
Skausmą it girnomis mala
Spurda per dieną narvely
Temstant pasirenka kelią
Dieve manasis - ar gali
Džiaugsmas netilpti gyvenime
Pievos žiedų nebekelti
Ąžuolas glostyti samaną
2006-07-04 13h
***
Taip norėčiau tikėt
Kad gyvenimas niekad nestoja
Kad ne kuinas
Ir pančiais nevaržomom kojom
Gali žengti per kalnus
Upeliais risnoti
Ir gyvenimo vėju
Mums į veidus aistringai šnopuoti
Ir norėčiau stebėti
Stepės pakraščiu kylančią brydę
Dulkių debesio – rašalo šneką
Sulipdyti suskilusį džiugesio ratą
Juk dar nesam visai su visais pasiklydę...
Ilgesys
Aš sudegsiu nedegdamas
Pasiilgau tavęs
Per sudrėkusius akmenis
Išguldysiu rankas
Piešiu tekantį rytmetį
Saulės jūros bangas
Aš tyliu, bet tu atmeni
Pasiilgau tavęs
Ten toli šaltiniuotam
Vakariniam šlaite
Pasilenkęs prieš išskrendant
Pasiilgstu tavęs
Tu tyli, o aš atmetu
Abejonių žinias
Aš jaučiu kai tu šypsaisi
Pasiilgus manęs
2006-07-14 10:40
***
Lai teka lėtai
Šaltiniuotais troškimais
Suvilgo po žvilgsnį
Paglosto mintis
Lai bangos sugrįžusios
Girias kritimais
Putoja prie kranto
Tyli praeitis
Laimingi pakvaišėliai
Laimina grožį
Sustoja prieš kryžius
Prieš tuštumą stovi
Lai duokit kiek norite
Jei nenusbodo
Už jausmą tegauti
Birius blizgučius
Išpilkit į erdvę
Sustingusį žodį
Suspauskite rankose
Rožių akis
Pro ūką vaisingą
Išplaukite protą
Nustokit blaškytis
Ir žvaigždės sušvis
Virš miško ir namo
Žaliuojančio rago
Pelkėtų senų
Ir beamžių kalvų
Sulaukime savo
Parbėgančio tako
Ir juo į kitimą
Linkiu neparkrist
2006-07-14 11:00
Sveiks
Sveikas vėliai mano mielas
Labinu karštai tave
Ko burnoji priešais dievą
Ir prieš pragaro kančias
Sveikas būti sau tik leiski
Pasikeisk lyg ekrane
Ežero kas kartą keičias
Saulė, žvaigždės ir delčia
Sugalvok, jei jau pabodo
Mirtį užantį laikyt
Kaip pakilti viršum proto
Ir į širdį parašyt
Ir prašau, nebesisielok
Siela teka ir nakčia
Ir per nukirstas ražienas
Glosto spindesį lange
Pro mažytį, baisiai mielą
Vos pravertą į save
Pamatai troškimų jėgą
Bet sakai mintim sau ne
Pašnibždėki tu bent vieną
Kartą pavadink save
Klystančiu ir sunkią žiemą
Tegu šildo ši kančia
Tik priimk silpnumą savo
Taip kaip jėgą išlaikai
Žodžiai, mintys dar ne tavo
Jei veiksmų neatlikai
2006-07-14 11:20
Trijų brolių svirneliai
Seniai tai buvo
Po šimtu liepų
Gyveno seniai
Svirne skylėtam
Sūpavo svaigiai
Dienų pilnumą
Lyg tąsų medų
Ir paprastumą
Ant duonos tepė
Vaikus penėjo
O pragiedrėjus
Girion išėjo
Paliko broliams
Pilna kepurė
Visokio gėrio
Kampe milžtuvė
Ant stogo varnas
Pakalnėj svyla
Užgesęs laužas
Ant kalno vyras
Plačiai išskėtęs
Apkibęs gilėm
Parodė mažiams
Kad čia gimtinė
Sulopė svirną
Išvalė guotą
Pamiršo tėvą
Nutašė luotą
Ir per beribį
Siaurą upelį
Į tolį tylų
Du išlingavo
Trečias paliko
Regėti metų
Austi stiprybę
Sulaukti ratų
Kur tylūs būtų
Sugulę broliai
Iš sėlių jūrų
Nebylūs žodžiai
Taip ir prabėgo
Praskriejo dienos
Sūpavo ilgai
Jaunėlį vieną
Užklojo mintį
Žiedlapiai liepų
O jautrią širdį
Pakelti liepė
Ir ji skrajojo
Kartu su paukščiais
Drugiai dėliojo
Mozaikas baukščiai
Taip ir gyveno
Taip ir svajojo
Ir žemėj žvaigždę
Įžiebt galvojo
Tik nežinojo
Kad žvaigždės myli
Švytėt kur stoja
Ir erdvės tyli
Seniausio medžio
Lajos tankynėj
Įžiebęs žvaigždę
Šviesą išpylė
Kuri užtvindė
Paunksmės tiesą
Giliausią dugną
Šviesa aptiesė
Taip ir švytėjo
Akis praplėšus
Žvaigždutė žemėj
Medžio pavėsy
2006-07-14 12h
Abudu teisūs
Tik kitaip
Kartu taip pat
Mes esam viena
O vienuma tai mes
Tiesus kaip laivo antena
Svyruodama virš okeano
Paklūsta magnetizmui
Sulaukus tvano pasaulinio
Neprimeta krypčių
Pasirinkimai?
Abudu lygūs
Kai tik norime prilygti
Ar sulygti?
Nereikia plėšyt
Žaibas dangų skrodžia
Nebepamiršim
Švelniai plaukia žodžiai
Pakimbantys pirmagaly
Kajutėj jau kitaip atrodo
Triume grasinamai dudena
Žaidimas,
Pasaka,
Lėkimas pievomis
Užtvindytom kvapais
Ar sniego patalu
Ledais aplopytu?
Taip noris perplyšti
Nerandant tikslo verto
Kad laikyti formą
Nereaguot į vėtrunges
Ir neklausyt aidų
Nebeskaityt griuvėsiuose
Nublukusių raidžių
2006-07-14 13h
Senbuviai
Ar esate? Dar Senos pribuvėjais
Nebuvote gyvenimo kelionėj
Ar kasate? Tranšėjas į tvirtoves
Įkinkot upę gimstančią po žodžiais
Ar esate sutikę stiklo šukę
Iš vasaros vaikystėmis gausios
Nesenstame, kažkam jau prasidėjo
Nauji gyvenimai atnaujintos tvarkos
Nesenkite, nestokite, valdovais
Nebūkite, nevirskit pažibom
Apžlibintos ir valgomos taip godžiai
Pasendins žmonės amžinom kalbom
2006-07-14 13:20
Žalsvas saulėtekis
Ką reiškia metų kiekis
Ką papuošė šilai
Tai mano tėčio pakulos
Tai augantys namai
O kaip jie tyliai skleidžiasi
Kur jų visų pradžia
Su vėjais karves vaikosi
Ir renka man mamas
Man visiškai patinkančios
Visai tai nesvarbu
Taip gera pasiskimbčioti
Pavėsy varpeliu
Sukrauti kokį pylimą
Tarp žemės kauburių
Man sakė kad vadina
Tuos kauburius žodžiu
Kokiu tai jau nepamenu
Nes dar esu maža
Negimusi ir matanti
Kad bus graži diena
Tėtukas veja vyturius
Per tas krūtis baltas
O jeigu ir suklysiu
Nebus tai pabaiga
Pakyla plunksnų rietenos
Ir saulė danguje
Saulėtekius mylėti
Turės paskirt mama
Jos visos garsiai žiovauja
Ne zylės, o gal ta
Po krūmais išzyliojusi
Tebus man tik teta
Ir tėtis gal ne tėtis
O tik plaukų krūva
Išmėtyta po klėtį
Kad būt šilta žiema
Gal akmenys neskęstantys
Tik jų sunki dalia
Ir niekaip neprisiruošia
Nusikratyti ja
Man sakė kad nenori
Nes myli lyg save
Suvirtę ties kolonija
Rausvėjančiam šile
Ten nusileist galėčiau
Apynio galvele
Apvyti seną ąžuolą
Lanksčia žalia vija
Žaliuoju apsapnuodama
Žemėjančius šlaitus
Nebežinau kur šoktelti
Toksai gražus dangus
2006-07-14 15h
Vedantis balsas iš praeities
Ištrink save,
Sulyginki į nieką
Nebuvo ir nebus skambių dienų
Ištarki ne
Išlaisvink seną vietą
Mums nebereik nekintančių minčių
Bet vėjas nepamiršo dar šypsoti
Ir medžiai nepamiršta vabalų
Nors metams prasidėjus ir tuštoka
Susprogsta pumpurai sodriu šalčiu
Nereikalingas ir ramiai tupėki
Truputį skauda, bet širdy ramu
O storapirščiai lanksto plieno blėtas
Musija rankraščiai pakrantės žalumu
Nei kartis, nei tupėti, nei trupėti
Nenusisuksim pamirštų galvų
Eilinį kartą jais nepatikėti
Sulaukt sprendimų tiesiai iš gelmių
Per telegrafo nulapotą stiebą
Pražydusį hortenzijos malda
Sugrįžt į ateitį ir glaudžiant tiktai vieną
Aplaistyt sėjinius rasojančia diena
Nepriimu nepraplėštų kišenių
Pasitaupykit sau patarimus
Kas nesvarbu tegu ir nerusena
Jei tik norės gyventi bus gražu
2006-07-17 10h
***
Šiais laikais tik laiškais
Tesuspėsi paliest
Virš pasaulio svajones
Nelengva ištiest
Tai todėl taip retai
Ir atsargiai brendu
Per nugludintą smėlį
Žalių ežerų
Taip keistai virpuliai
Seno draugo kalba
Suartėjo keliai
Glosto širdį liepsna
2006 m. liepa 17 d.
***
Aš lyg dingęs kažkur
Erdvėmis prašuoliavęs
Vėl kabindamas stalviršius
Puotą drumsčiu
Ir negaila visai
Nei gėlių nei pievelės
Ir nenoriu sukrimst
Samanotų dienų
Pradingstu kaip visi
Ne per tūkstantį metų
Iš esmės tam pačiam
Tik kitokiu vardu
Paveikslėly krutu
Akmenėliu prie tako
Iš versmės rieškute
Skaidrią dainą semiu
Pursluose amžinybė
O joje paprastumas
Užkoduotas - užpintas
Žalio lapo raštu
Man tėvynė rami
Išsipūtus krūtinė
Skamba kanklės
Pritilusios nuo sutemų
Išsiveržęs į kelią
Vinguriuotas upelis
It pelė per aruodą
Viena tiese nespės
Taip smagiai
Per miesčionišką šurmulį keliais
Tiesias vingių kruša
Mušdama paskubėt
Kaip gerai kad žinau
Koks laimingas kad moku
Užmokėti mintim
Ir lengva šypsena
Už sustojusį gluosnį
Ežeringam pavėsį
Ir už šypseną vaiko
Palydėtą laike
2006 m. liepa 17 d.
***
Šašus vis dar draskau taip dažnai per anksti
Bet kaskart pagalvoju ką dirbu,
Jei ne momento kiaute tai bent jau rytoj ar po dvidešimt metų
Jei tik nori vis karštai gyventi,
Ir tame jauti pasisekimą
Tai ir plauksi su kanojom
Į pakrantę, ar kapstysies alkanas
Ir springstantis skarmale tuštuma
Į kimstančią smėlynę
Ištraukiu pašiną iš delno,
Dar menančio vaikystės šukę
Vedu siaurėjančią gyslelę
Pašinrašau - visaip suklupęs
Tol Tik gyvenantis kol upėj
2006 m. liepa 17 d.
***
Ar tikrai viską priima?
Jei labai išgenėtas
Kartkartėm prietemoj
Neblieka ir vietos...
Bet žilvičiai nereiklūs
Saulės, balos ir vėjo
Ir žiūrėk senas krūmas
Lyg žaltys suspurdėjo
Šovė saulėn ir rankos
Vėjo plaukus apvijo
Jeigu žinoma šaknys
Siurbia žemės saldybę
Ot teisi ta gamta
Jei į burną skūra
Tai ir švilpauk ramus
Nieks tavęs neužgrius
Neįdomus tu ponams
Ir nuo pykčio raudoniems
Nes menka gi nauda
Iš švilpaliaus deja
Jis tik bėga per kalną
Skylėtom kišenėm
Ar tai vėją ar saulę
Vaikydamas žavią
Gal vaivorykštės galą
Primynti suspėjo
Gal kaip užvakar Petras
Ir jisai išprotėjo
Šiaip bepročiai žalingi
Bent jau jų dauguma
O jei ne tai vis tiek
Nesuprasi deja
Paskaičiuot neįmanoma
Kurioj vietoj gyvenimo
Jis į atlapus puls
Tarsi šuniškas avinas
Ir sukaišo vėjavaikius
Į belanges ir pažadus
Sudėlioja tvarkingai
Kartotekų eile
Prisiminsim kai nerimas
Aplankys mūs gyvenimus
Išsitraukę saikingai
Siurbčios kvailio eiles
...
2006 m. liepa 17 d.
***
Kad ir pelėsis sistemingas
Paklūsta dieviškajam planui
Išpieš betoną išradingai
Sutvers trupėjimo mandalą
O voras aštuoniais ramentais
Rasotos pievos žolėje
Ištampo tinklo daugiakampį
Jo spąstai irgi sistema
Tokios tatai dabar ir dienos
Po biškį veriasi gamta
Vis rodo, kad gyvybės sienos
Toli gražu ne tuštuma
Mokina bebras aštriadantis
Kaip mintį svetimą tvarkyt
Iš ten pagraužt į ten nuversti
Pašlaitėmis link upės tyst
O srovėje tai vienas juokas
Su uodega smagiai papliaukšt
Ir juda seno medžio luotas
Sustiprint užtvankos tvirčiau
...
2006 m. liepa 17 d.
***
Kai siela sielai tiesia ranką?
Tai net akivarai užanka
Kai siela sielos nesupranta
Tai ežerai pašiaušia krantą
2006 m. liepa 17 d.
***
Prašau planetų sudėlioti kelią
Kad būt laimingi mano pakeleiviai
Ir upę kad pakreiptų žaviai
Kad nekliudytų plaukti mano laivei
2006 m. liepa 17 d.
***
Bendraujame per širdį
Skaudu kai ji negirdi
Jei protas paima vadžias
Ir per eiles ir per rankas
2006 m. liepa 17 d.
***
Labas mano mylimoji,
Atsimerkiu - tu gyvuoji
Žalio svaigulio karoliais
Apvynioji mano kojas
Tu už rytmečio saulėto
Rudenio speigais aplieto
Ten prieš nykstantį sonetą
Susitikus laiką lėtą
Taip ramiai toli ir vietoj
Nenusakomai žolėtoj
Susmukau ir pasilieka
Mano prarasti kupletai
Ties nuvytusiom avietėm
Nepradėtu atvirtimu
Pakentėk kol nutikimai
Lig viršaus pripils vinjetę
Ligi dugno nusimėto
Kelio pakraščiai užvirtę
Tarsi po palange mėtos
Tarpsta žuvys nepražydę
Tais keliais ir tom palangėm
Žengia alpinistų gretos
Susimokiusių pa lengva
Spausti ilgesio citrinas
Paskutinį skausmo lašą
Nosinaitėj uždaryti
Ir į senstančią lentyną
Tarsi knygą patupdyti...
2006 m. liepa 17 d.
***
Skalavo pusmetį lietus
Du mėnesius šalna šnabždėjo
-Ištiesinsime būk ramus,
Dar ne tokie per mus praėjo
Tekėjo venomis vanduo
Pavasario audra užklupęs
Nors neatėjo dar ruduo
Šalia gyvenimo parklupęs
Taip gera, virpančiai skubu
Kas vakarą į prigludimą
Prie mylimosios karpinių
Nutūpt lyg kelias ant likimo
Kai mes prisimenam tada
Tai juk tiktai prisiminimas
Kas mirksnį esam kitime
Kokia prasmė šito žaidimo?
Malonu pasikeist jausmais
Sausainiu ar tiesiog sapne
Parodyt esatį rudens
Ir snaigę dovanot delne
Iš neįvykusios liūties
Atsiųsti drėgną pakalnutę
Nestabdant virpulio širdies
Dalintis retkarčiais minute
Na prisiminkim kad laisvi
Savam kely ir savo bute
Gali pasimti ko geidi
Arba išmesti atvirutę
2006 m. liepa 19 d.
***
Ir Loretą griebiu už parankės
Paskrajosim po gęstančias sutemas
Nežinau kur šį vakarą trankės
Per kukli neišeis atvirutė
Ne kukliai aplankysime klipatas
Tarp akustikos kiemo suolelių
Skęsta saulė ir bildesio pripila
Alaus kamščiuose spindi krisleliai
Parašyta ant debesio nuogo
Pasirinkit skrajojimams kelią
Netausokite kelių sutrupintų
Kol sparnai į padanges dar kelia
2006 m. liepa 19 d.
Grįžti
Nuvargęs tarsi tūkstantis artojų
Lyg trys šimtai medinių garvežių
Kaip milžinas prie šulinio sustojęs
Neradęs amžinumo trupinių
Prie kelio abejonėmis skylėto
Ties užsidariusia saulėlydžio šviesa
Byrėt nustojęs smiltimis ruplėtom
Suklupęs vystančia šalikelėj žole
Tavųjų rankų - pajūrio pakrantės
Banginių choro vandeningų paslapčių
Pašauk ir rankomis kedenki plaukus
Palauk bedygstančių lengvų minčių
Auksinių ornamentų lauknešėlio
Uogienės blyno duburio dugne
Ten pasakas vėjavaikiai padėjo
Užkasdami juokinga svajone
2006-07-26
Pynė
Toksai nedūžtantis, kodėl tas jūrų vėjas
Neskaldo uolose, bangų dainos
Viršum padangės - pakalnučių klystkelių
Nužydi vasaros praskriejusia diena
Kodėl netyla vakarų šešėliai
Šnabždėjimu pasvirusių namų
Pakvimpa lajos girių balandėliais
Blezdingom, rūtom ir ūksmės svoriu
Pasipuošia prieš rudeninį šuolį
Į pokšintį paviršių ežerų
Siūbuoja nuotrupom nuo grendymo pakrantės
Kur pilna kriauklių ir vėžių šarvų.
2006-07-27 12h
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Dabar man vakaras kiekvienas
Apsunkęs degančiu saulėlydžiu virš pelkės
Dabar kas vakarą ne vienas
Manasis draugas žemas šlaitas
Apaugęs smilgomis, erškėčiais vainikuotas
Kas rudenį apsipilantis riešutų riedėjimu
Pavasariais - bordo žiedų šereliais
Ten aš prasitęsiu, padauginu ir sutelkiu save
Pažadinu kas turi būt prikelta
Karpau, kas atmirė, kas prie ano pasaulio jau prikalta
Ir vėjas gyvas čia, tik prisimink suklusti
Nerimstantis judėjimas
Kas rytą ir kas vakarą nurimsta
Sugrįžęs svečiuose neužsisėdi
Kartu per artimiausią viensėdį į kelią lydi
Kartu priglaudęs žemės kylantį atodūsį
Lėtai čia slenka laikas, turiningai
Vorai nupynę supynes, įsups žydrynę
Į lengvą balto šilko nosinaitę
Iki kitų pavasarių
Iki lietaus ir naujo auksaspalvio spalio
Per amžius amen
Ir nuoširdžiai gyventi
Pajautus būtį, kurti savo buitį
Kad drebantis dvipoliškumas nenupultų
2006-04-24
***
Kiekvieną juoką atgal pasiimsiu
Nukarpytus nagus iš po lovos
Net virpėjimą laiptine lipant
Akustiką kiemo saulėto
Ašaras rankoje džiūstančias
Aplaužytus krūmus ir rožes
Vėjas nuneš paskutinius atodūsius
Viską savy uždaryti suspėsiu
Kvapą iš tavo dantų šepetėlių
Dulkes šlepečių
Kopėčių juoką pirmąjį kartą
Vualius ir pirštinių skylę
Kvapą žolės, garuojantį tyliai
Purškiančią žarną vandentiekio
Upelio skaidrų rimtumą
Ąžuolo pasakas - mažmožį didį
Kelią nueitą ramiai suvyniosiu
Ežero smėlio ir dulkių nešluodamas
Tik akių šiluma sudrėkinsiu
Tegu auga nesuprastas medis
Vaisiais tą pačią žemę vaišinsiu
Tą pačią saulę širdim apkabinsiu
Deimantus malsiu į kelkraščio dulkes
Ir laukti nelauksiu
Nes nieks nebegrįš
Ir nereik...
Viską iš naujo kas kartą vaidinsiu
Žaisiu, puošiu ir tylą užskleisiu
Tarp miško ir pievos ramios kasdienybės
Sunertų rankų pagoniškai maldai
Per prakaito balsą, per tyžtantį rūką
Per vaiko įskaudintą širdį
Paguoda, kad proto negirdi
Prisimenu tūkstančius paukščių pragydusių
Per vakarą lenkiančių augančią šaką
Ir ilgesio dainą į naktį paleidžiančių
Katę ir šunį, ne vieną gyvenimą
Pagalvių stingulį, antklodžių šilumą
Viską savy uždarysiu, per šimtmetį alkdamas
Sujauktą, iškirptą laiką, slystančias kojas per šlaitą
Basą asfalto karštumą, stiklo nudaužtą briauną
Benzino praūžusį kvapą, jazminų nežydintį krūmą
Keliantį sprogstančią kekę, aguonose dūzgiančią bitę
Meduolį sargui kudlotam, žvaigždyną kas kartą nulydinčiam
Atleisk, kad tuoj pat negaliu nelankyti
Statinio dūmų, vėjyje plaikstomo
Gęstančio laužo, durpyno platybėje
Dar kiek kartu negirdėjom
Varpo užtvindančio garso, jūros platybėj
Amžinai tolstančio seno fregato
Žaibuojančio vasaros skliauto
Pavasarį sprogstančio pumpuro...
Sveikinu tu nugalėjai.
Bet ką gi tu veiksi su pergale savo
Tuščiam ir bedvasiame miesto griuvėsy
Pilstysi smėlį iš saujos į saują
Ir seksi kaip slinko kiekvieno gyvenimai
Saulė ar džiugins?..
2006-07-06
***
Skleidžiasi gėlės ratu
Rūpesčiai baigia gyvenimą
Lengva, žaismingai gaivu
Žemiškai mylime nežinią
Želdinam pakraščius darbo dienų
Kaitinam vystančią tuštumą
***
Kokia tu būsi?
Žydėsi toliuos
Sūpuosi dieną
Dainuosi grožį
Kokia tu būsi?
Kada ateisiu
Į tavo glėbį
Save paleisiu
Kada gi būsi
Dabar bujoji
O mano rankos
Teduoda žodį
Te stoja žolės
Siūbuot pastoviai
Prie vartų žemė
Gyvybės ložė
Tu lauki kantriai
Tik ne dejonių
Kada parskrisiu
Į tavo gojų
***
Sodinti iš klevo vardus
Šermukšnėm dienas padabinti
Ruduo subrandina mintis
Tik skinki, linguoki, vaišinki
Bedugnėn su simboliais žvelki
Ištiesink rankas ir akis
Aplinkui gyvenimas vaike
Aplinkui drėgna dabartis
Ir stojies kasdien ne į kovą
Gyvenimu glostai delnus
Rugsėjis, birželis ir kovas
Sėdės šalimais per metus
Dainuos apie dygstančią žolę
Pargrįžtantį paukštį namo
Prie kelio stūksodamas kluonas
Pavasario vėją užstos
Išpuošę šlaitus auksaspalvius
Žaliai ugniniu sidabru
Ties pamiške dūzgiančios bitės
Virš viržių giliausias dangus
Laukuose kasa prisilietęs
Prabėgo dar šiltas lietus
Rugiagėlių žydruma šviečia
Akių mėlynumas skaistus
Lietuje
Debesys nupraus akis
Padabins skliautus
Tu viena tikėk manim
Ir nebus baisu
Liūtys kasomis šukuos
Pievų ramunes
Lytimis parneš mane
Kur širdis karšta
Rytas stebuklingas šis
Grodamas lašais
Apie ilgesį šnabždės
Ir papuoš žiedais
Kvepiančių aukštų šlaitų
Dieviškos kalbos
Tai gyvenimas ir vėl
Tarp miškų šmėžuos...
2006-08-05
***
Tai taip ir šuoliuojam per žemę,
per rąstų puvėsius, grumstus,
per medžių viršūnes,
per lėtą tikėjimą kad laikas grįš,
per staugesį vakarą vėlų,
į mėnesį žvelgiant vilku,
per žvilgsnį tolyn kur spindėjo,
dar vakar kaitrus žiburys,
kas kart vis toliau nukeliauna,
naujus vis apšviečia laukus,
jei paskui jį eit nepaliauji
tai tavo likimas šviesus,
nes tai yr tavoji spiralė,
kuri vis greičiau ir tvirtyn,
link pilno kūrybinio kelio,
iškels link skliautų ir pirmyn.
Priimti pasiūlytą džiaugsmą,
ir užduotis vykdyti šiaip,
nes kam gi be garso šypsoti,
jei ne pasauliui tokiam,
kurs šypso ir verkia, linguoja,
dainuoja kuris širdyje,
toksai malonus ir alsuoja,
rūkais kai ruduo vis arčiau,
nespėsi priklaupti jau ižas
virš tvenkinio piešia raštus,
ir žuvys pražįsta lelijom
pavasario puotos arčiau,
besotis, nevaržomas jausmas,
nestojančios lytys taku,
išnyksta kuris horizonte,
ties augančiu tyliai mišku...
2006-09-04
Pasiilgus ramios šilumos
Tarsi vakaras rudenio dienos
Medžiai žengia ilsėtis vorom
Pro ražienas pro purvinas sienas
Pasiilgstu ramios šilumos
Tarsi laikas kai laukiama sapno
Vėjas neša pro šalį mintis
Varnas dirvoje slieką iškapsto
Pasiilgau namų šilumos
Tarsi vienas per miesto alėjas
Traukia vilkas miškų tankmėje
Apsidairom ir užveriam sielą
Gal jau laikas paleisti save
Gal taip patalą paruošia žemė
Kad pavasaris ristųs greičiau
Per jos veidą vagojančią dalią
Sužydės prie namu putinai
Per pakalnes, šlaitus ir purvyną
Nuvilnys ta švelni šiluma
Tai ruduo pila kvepiantį vyną
Tai pavasaris glosto ranka
2006-11-10 8:46
Prie upės
Susvyruoja šaka, prisiglaudus prie upės
Eikš arčiau, netikėk kad prabėga diena
Nebežinom kas tikra tarp ten ir čionai
Neša viltį paslankią upelio ledai
Eikš čionai - tirpsta sienos, pražįsta žibutės
Nusidažo paunksmė melsvu aksomu
Ten tiek vakaro, vėjo - kelionė įsuko
Tarp kalnų stiebias amžino jausmo miškai
Ir einu - prašuoliuoju - plaukiu su daina
Glosto plaukus šaka, o padangėj žvaigždė
Tik čionai ir tik taip atsikels ši diena
Apsidairom - svajonė suspindo žvaigždėj
Sveikas gyvas klajokli - likimo brolau
Nusimeski šerkšnu apsitraukusią skrandą
Saulė piešia peizažą erčios pradžioje
Vyturiai ugnimi į namus parkeliauja
Ant blakstienos tik pora lašų įsisupo
Vėjas švelniai.. tolyn.. delnuose nesuduš...
Vejas mintys jausmus - lyguma atsiduso
Tegu stiebiasi žemėj laimingas žmogus
2007-02-14
Prisėdus
Ką čia veikiu
Kodėl delsiu
Nors saulė kviečia
Kalbina miškai
Jau tuoj brolau
Keliauju ir kartu
Mes lenksimės
Lig žemes ir dangaus
Kartu į pievą
Plačią kaip pasaulis
Kaip visata
Turtingi vakarai
O rytas.. rytas..
Tarsi šimtas saulių
Lyg keliantys
Į aukštumas sparnai
Čia lyg čiulbėjimas
Vingiuoja drąsiai mintys
Varnėnai dideli
Kaip aitvarai
Ir ąžuolai
Parėmę dangų švyti
Vadinama tai paprastai -
Namai
2007-02-15
Apsunkęs degančiu saulėlydžiu virš pelkės
Dabar kas vakarą ne vienas
Manasis draugas žemas šlaitas
Apaugęs smilgomis, erškėčiais vainikuotas
Kas rudenį apsipilantis riešutų riedėjimu
Pavasariais - bordo žiedų šereliais
Ten aš prasitęsiu, padauginu ir sutelkiu save
Pažadinu kas turi būt prikelta
Karpau, kas atmirė, kas prie ano pasaulio jau prikalta
Ir vėjas gyvas čia, tik prisimink suklusti
Nerimstantis judėjimas
Kas rytą ir kas vakarą nurimsta
Sugrįžęs svečiuose neužsisėdi
Kartu per artimiausią viensėdį į kelią lydi
Kartu priglaudęs žemės kylantį atodūsį
Lėtai čia slenka laikas, turiningai
Vorai nupynę supynes, įsups žydrynę
Į lengvą balto šilko nosinaitę
Iki kitų pavasarių
Iki lietaus ir naujo auksaspalvio spalio
Per amžius amen
Ir nuoširdžiai gyventi
Pajautus būtį, kurti savo buitį
Kad drebantis dvipoliškumas nenupultų
2006-04-24
***
Kiekvieną juoką atgal pasiimsiu
Nukarpytus nagus iš po lovos
Net virpėjimą laiptine lipant
Akustiką kiemo saulėto
Ašaras rankoje džiūstančias
Aplaužytus krūmus ir rožes
Vėjas nuneš paskutinius atodūsius
Viską savy uždaryti suspėsiu
Kvapą iš tavo dantų šepetėlių
Dulkes šlepečių
Kopėčių juoką pirmąjį kartą
Vualius ir pirštinių skylę
Kvapą žolės, garuojantį tyliai
Purškiančią žarną vandentiekio
Upelio skaidrų rimtumą
Ąžuolo pasakas - mažmožį didį
Kelią nueitą ramiai suvyniosiu
Ežero smėlio ir dulkių nešluodamas
Tik akių šiluma sudrėkinsiu
Tegu auga nesuprastas medis
Vaisiais tą pačią žemę vaišinsiu
Tą pačią saulę širdim apkabinsiu
Deimantus malsiu į kelkraščio dulkes
Ir laukti nelauksiu
Nes nieks nebegrįš
Ir nereik...
Viską iš naujo kas kartą vaidinsiu
Žaisiu, puošiu ir tylą užskleisiu
Tarp miško ir pievos ramios kasdienybės
Sunertų rankų pagoniškai maldai
Per prakaito balsą, per tyžtantį rūką
Per vaiko įskaudintą širdį
Paguoda, kad proto negirdi
Prisimenu tūkstančius paukščių pragydusių
Per vakarą lenkiančių augančią šaką
Ir ilgesio dainą į naktį paleidžiančių
Katę ir šunį, ne vieną gyvenimą
Pagalvių stingulį, antklodžių šilumą
Viską savy uždarysiu, per šimtmetį alkdamas
Sujauktą, iškirptą laiką, slystančias kojas per šlaitą
Basą asfalto karštumą, stiklo nudaužtą briauną
Benzino praūžusį kvapą, jazminų nežydintį krūmą
Keliantį sprogstančią kekę, aguonose dūzgiančią bitę
Meduolį sargui kudlotam, žvaigždyną kas kartą nulydinčiam
Atleisk, kad tuoj pat negaliu nelankyti
Statinio dūmų, vėjyje plaikstomo
Gęstančio laužo, durpyno platybėje
Dar kiek kartu negirdėjom
Varpo užtvindančio garso, jūros platybėj
Amžinai tolstančio seno fregato
Žaibuojančio vasaros skliauto
Pavasarį sprogstančio pumpuro...
Sveikinu tu nugalėjai.
Bet ką gi tu veiksi su pergale savo
Tuščiam ir bedvasiame miesto griuvėsy
Pilstysi smėlį iš saujos į saują
Ir seksi kaip slinko kiekvieno gyvenimai
Saulė ar džiugins?..
2006-07-06
***
Skleidžiasi gėlės ratu
Rūpesčiai baigia gyvenimą
Lengva, žaismingai gaivu
Žemiškai mylime nežinią
Želdinam pakraščius darbo dienų
Kaitinam vystančią tuštumą
***
Kokia tu būsi?
Žydėsi toliuos
Sūpuosi dieną
Dainuosi grožį
Kokia tu būsi?
Kada ateisiu
Į tavo glėbį
Save paleisiu
Kada gi būsi
Dabar bujoji
O mano rankos
Teduoda žodį
Te stoja žolės
Siūbuot pastoviai
Prie vartų žemė
Gyvybės ložė
Tu lauki kantriai
Tik ne dejonių
Kada parskrisiu
Į tavo gojų
***
Sodinti iš klevo vardus
Šermukšnėm dienas padabinti
Ruduo subrandina mintis
Tik skinki, linguoki, vaišinki
Bedugnėn su simboliais žvelki
Ištiesink rankas ir akis
Aplinkui gyvenimas vaike
Aplinkui drėgna dabartis
Ir stojies kasdien ne į kovą
Gyvenimu glostai delnus
Rugsėjis, birželis ir kovas
Sėdės šalimais per metus
Dainuos apie dygstančią žolę
Pargrįžtantį paukštį namo
Prie kelio stūksodamas kluonas
Pavasario vėją užstos
Išpuošę šlaitus auksaspalvius
Žaliai ugniniu sidabru
Ties pamiške dūzgiančios bitės
Virš viržių giliausias dangus
Laukuose kasa prisilietęs
Prabėgo dar šiltas lietus
Rugiagėlių žydruma šviečia
Akių mėlynumas skaistus
Lietuje
Debesys nupraus akis
Padabins skliautus
Tu viena tikėk manim
Ir nebus baisu
Liūtys kasomis šukuos
Pievų ramunes
Lytimis parneš mane
Kur širdis karšta
Rytas stebuklingas šis
Grodamas lašais
Apie ilgesį šnabždės
Ir papuoš žiedais
Kvepiančių aukštų šlaitų
Dieviškos kalbos
Tai gyvenimas ir vėl
Tarp miškų šmėžuos...
2006-08-05
***
Tai taip ir šuoliuojam per žemę,
per rąstų puvėsius, grumstus,
per medžių viršūnes,
per lėtą tikėjimą kad laikas grįš,
per staugesį vakarą vėlų,
į mėnesį žvelgiant vilku,
per žvilgsnį tolyn kur spindėjo,
dar vakar kaitrus žiburys,
kas kart vis toliau nukeliauna,
naujus vis apšviečia laukus,
jei paskui jį eit nepaliauji
tai tavo likimas šviesus,
nes tai yr tavoji spiralė,
kuri vis greičiau ir tvirtyn,
link pilno kūrybinio kelio,
iškels link skliautų ir pirmyn.
Priimti pasiūlytą džiaugsmą,
ir užduotis vykdyti šiaip,
nes kam gi be garso šypsoti,
jei ne pasauliui tokiam,
kurs šypso ir verkia, linguoja,
dainuoja kuris širdyje,
toksai malonus ir alsuoja,
rūkais kai ruduo vis arčiau,
nespėsi priklaupti jau ižas
virš tvenkinio piešia raštus,
ir žuvys pražįsta lelijom
pavasario puotos arčiau,
besotis, nevaržomas jausmas,
nestojančios lytys taku,
išnyksta kuris horizonte,
ties augančiu tyliai mišku...
2006-09-04
Pasiilgus ramios šilumos
Tarsi vakaras rudenio dienos
Medžiai žengia ilsėtis vorom
Pro ražienas pro purvinas sienas
Pasiilgstu ramios šilumos
Tarsi laikas kai laukiama sapno
Vėjas neša pro šalį mintis
Varnas dirvoje slieką iškapsto
Pasiilgau namų šilumos
Tarsi vienas per miesto alėjas
Traukia vilkas miškų tankmėje
Apsidairom ir užveriam sielą
Gal jau laikas paleisti save
Gal taip patalą paruošia žemė
Kad pavasaris ristųs greičiau
Per jos veidą vagojančią dalią
Sužydės prie namu putinai
Per pakalnes, šlaitus ir purvyną
Nuvilnys ta švelni šiluma
Tai ruduo pila kvepiantį vyną
Tai pavasaris glosto ranka
2006-11-10 8:46
Prie upės
Susvyruoja šaka, prisiglaudus prie upės
Eikš arčiau, netikėk kad prabėga diena
Nebežinom kas tikra tarp ten ir čionai
Neša viltį paslankią upelio ledai
Eikš čionai - tirpsta sienos, pražįsta žibutės
Nusidažo paunksmė melsvu aksomu
Ten tiek vakaro, vėjo - kelionė įsuko
Tarp kalnų stiebias amžino jausmo miškai
Ir einu - prašuoliuoju - plaukiu su daina
Glosto plaukus šaka, o padangėj žvaigždė
Tik čionai ir tik taip atsikels ši diena
Apsidairom - svajonė suspindo žvaigždėj
Sveikas gyvas klajokli - likimo brolau
Nusimeski šerkšnu apsitraukusią skrandą
Saulė piešia peizažą erčios pradžioje
Vyturiai ugnimi į namus parkeliauja
Ant blakstienos tik pora lašų įsisupo
Vėjas švelniai.. tolyn.. delnuose nesuduš...
Vejas mintys jausmus - lyguma atsiduso
Tegu stiebiasi žemėj laimingas žmogus
2007-02-14
Prisėdus
Ką čia veikiu
Kodėl delsiu
Nors saulė kviečia
Kalbina miškai
Jau tuoj brolau
Keliauju ir kartu
Mes lenksimės
Lig žemes ir dangaus
Kartu į pievą
Plačią kaip pasaulis
Kaip visata
Turtingi vakarai
O rytas.. rytas..
Tarsi šimtas saulių
Lyg keliantys
Į aukštumas sparnai
Čia lyg čiulbėjimas
Vingiuoja drąsiai mintys
Varnėnai dideli
Kaip aitvarai
Ir ąžuolai
Parėmę dangų švyti
Vadinama tai paprastai -
Namai
2007-02-15
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Šitiek metų netiesiai ėjau
Nestebėjau nueito kelio
Prieš akis man dangus nusileis
Teieškojau ramybės kampelio
Ir pažirs šalto ryto rasa
Į pavargusius dulkinus plaukus
Tu delnais apkabinki mane
Ir priglauski - nors ir nelaukus
Aš žinau tu rami kaip tyla
Kai prie ežero sutemos šneka
Tu manį užsklęsta valanda
Nusimesiu išpurvintą taką
Ir sėdėsiu prieš šiandien ir tuoj
Šaknimis apkabindamas žemę
Meilė mano svaigioj pilnumoj
Mintimis vėl sujungiu spiralę
Nestebėjau nueito kelio
Prieš akis man dangus nusileis
Teieškojau ramybės kampelio
Ir pažirs šalto ryto rasa
Į pavargusius dulkinus plaukus
Tu delnais apkabinki mane
Ir priglauski - nors ir nelaukus
Aš žinau tu rami kaip tyla
Kai prie ežero sutemos šneka
Tu manį užsklęsta valanda
Nusimesiu išpurvintą taką
Ir sėdėsiu prieš šiandien ir tuoj
Šaknimis apkabindamas žemę
Meilė mano svaigioj pilnumoj
Mintimis vėl sujungiu spiralę
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Jei ir vaikštau takais
Tai tiktai vakare
Kai nuslysta nuo stogo
Saulutės šviesa
Mano veidas šešėly
O širdis atlape
Nežinau ar pažinsi
Nešina svajone
Jei ir rymau kur nors
Tik viršum ąžuolų
Kai žara tyliai bunda
Virš miesto stogų
Ją pamilęs seniai
Dar nebuvo kalnų
Mano draugė jinai
Ją gerai suprantu
Mes tik dviese laike
Begaliniu taku
Į gyvenimo dieną
Tik su ja išeinu
Tai tiktai vakare
Kai nuslysta nuo stogo
Saulutės šviesa
Mano veidas šešėly
O širdis atlape
Nežinau ar pažinsi
Nešina svajone
Jei ir rymau kur nors
Tik viršum ąžuolų
Kai žara tyliai bunda
Virš miesto stogų
Ją pamilęs seniai
Dar nebuvo kalnų
Mano draugė jinai
Ją gerai suprantu
Mes tik dviese laike
Begaliniu taku
Į gyvenimo dieną
Tik su ja išeinu
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Aš toksai neramus šiandieną
Atsiremk prisėdus šalia
Patylėkime apie žiemą
Apie debesis danguje
Man taip gera tylėt kai ne vienas
Kai aplinkui viską jaučiu
Tu tyli, aš tylėsiu per dieną
Žemė sups ant savųjų dėlnų
Šiltų žvilgsnių lietus per ražienas
Glostys pievas, gėles ir tave
O tyla lieja migdantį pieną
Aš užmigsiu tavam artume
Atsiremk prisėdus šalia
Patylėkime apie žiemą
Apie debesis danguje
Man taip gera tylėt kai ne vienas
Kai aplinkui viską jaučiu
Tu tyli, aš tylėsiu per dieną
Žemė sups ant savųjų dėlnų
Šiltų žvilgsnių lietus per ražienas
Glostys pievas, gėles ir tave
O tyla lieja migdantį pieną
Aš užmigsiu tavam artume
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Jei skulptorius būti turėčiau
Įdėčiau tau tigrio akis
Bazalto, kiečiausio granito
Tvirtesnė už jį tik širdis
Nustot negalėčiau raižyti
Tų formų kurios pasiliks
Per šimtmečius griaudamos normas
Bet viskas į žemę sugrįš
O saulėmis būdamas kilčiau
Galaktikos džiaugsmo centre
Arba kur nors pakraščiuke
Susietas su savo žvaigžde
Sušildyčiau savo šeimyną
Meilės sistemai kraščiu
Aš čia, aš šiandieną tėvynė
Šį rytą aš būsiu dangus
Virš dar nenubudusios žemės
Virš viržių, gilių ežerų
Aš jūsų, dabar atsidavęs
Į mylinčio tėvo delnus
Įdėčiau tau tigrio akis
Bazalto, kiečiausio granito
Tvirtesnė už jį tik širdis
Nustot negalėčiau raižyti
Tų formų kurios pasiliks
Per šimtmečius griaudamos normas
Bet viskas į žemę sugrįš
O saulėmis būdamas kilčiau
Galaktikos džiaugsmo centre
Arba kur nors pakraščiuke
Susietas su savo žvaigžde
Sušildyčiau savo šeimyną
Meilės sistemai kraščiu
Aš čia, aš šiandieną tėvynė
Šį rytą aš būsiu dangus
Virš dar nenubudusios žemės
Virš viržių, gilių ežerų
Aš jūsų, dabar atsidavęs
Į mylinčio tėvo delnus
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Esu aš pievos, usnės, lauko obelys
Ant skruostų motinos nubirusi rasa
Esu aš ilgas siauro kelio mostas
Link horizonto bėganti tiesa
Esu aš mylintis ir mylimas šioj žemėj
Po žvaigždėmis aš tavo pratasa
O tu tai vėju tai lietum kalbi kad lygumos
Jau išsiilgusio paglostymo ranka
Esu aš lietūs, pūgos ir lingavimas
Miškų paunksmė, raisto ramuma
O tu esi kaip visad vos pajuntamas
Prisilietimas šerkšno plaukuose
Ant skruostų motinos nubirusi rasa
Esu aš ilgas siauro kelio mostas
Link horizonto bėganti tiesa
Esu aš mylintis ir mylimas šioj žemėj
Po žvaigždėmis aš tavo pratasa
O tu tai vėju tai lietum kalbi kad lygumos
Jau išsiilgusio paglostymo ranka
Esu aš lietūs, pūgos ir lingavimas
Miškų paunksmė, raisto ramuma
O tu esi kaip visad vos pajuntamas
Prisilietimas šerkšno plaukuose
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Gilios atviros akys
Pavargę lyg lytys tėkmėj
Tirpsta alkanos žvakės
Išdegus liepsna suspurdėj
Tyliai gaudžiantis balsas
Liūdnas lyg pats ilgesys
Skamba gitara kaip paukštis
Tik kartą prašau atsakyk
Nejaugi nebetiki meile?
Žmogau, bet aš juk myliu
Ir visas plačiausias pasaulis
Sutilpti gali širdy
Taip trokštu tau šiandien padėti
Bent jau kvapnių smilkalų
Bandyk atsimerkti - juk verta
Kai šitiek aplinkui spalvų
Nejaugi perdaug mylėjai?
Ar per gražiai sapnavai?
Man reikia tave apkabinti
Suspausti tvirtai glėby
Ir pakuždėti - laikykis
Sušukti - gyvuok dabarty
Kaip man tave nuraminti
Kaipgi tave išlaikyt
Pavargę lyg lytys tėkmėj
Tirpsta alkanos žvakės
Išdegus liepsna suspurdėj
Tyliai gaudžiantis balsas
Liūdnas lyg pats ilgesys
Skamba gitara kaip paukštis
Tik kartą prašau atsakyk
Nejaugi nebetiki meile?
Žmogau, bet aš juk myliu
Ir visas plačiausias pasaulis
Sutilpti gali širdy
Taip trokštu tau šiandien padėti
Bent jau kvapnių smilkalų
Bandyk atsimerkti - juk verta
Kai šitiek aplinkui spalvų
Nejaugi perdaug mylėjai?
Ar per gražiai sapnavai?
Man reikia tave apkabinti
Suspausti tvirtai glėby
Ir pakuždėti - laikykis
Sušukti - gyvuok dabarty
Kaip man tave nuraminti
Kaipgi tave išlaikyt
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Dieve aš tavo keleivis
Tu mano kelias, o jis
Tai paskutinis medalis
Alyvos žiedlapiu kris
Ir įsipynęs į plaukus
Vakaro vėsą pagaus
Aš lauksiu rudenio lėto
Lauksiu ateinat žmogaus
Stebėdamas mingantį beržą
Dainuosiu jam lopšines
Mik mano drauge baltas
Aš saugau tavo rankas
Ryte mane rasi šakose
Stebėsiu kaip skyla aušra
Ir apie žemę dainuosiu
Kad ji kaip ir aš alkana
Jei drėgną rytą pabudęs
Tu nesurastum manęs
Nenusimink aš sugrįšiu
Trokštu tiesiog juos atgręšt
Kad pamatytų kaip šoka
Debesys danguje
Kaip švenčia pievos kudlotos
Gegužio sodrias tuoktuves
Tu mano kelias, o jis
Tai paskutinis medalis
Alyvos žiedlapiu kris
Ir įsipynęs į plaukus
Vakaro vėsą pagaus
Aš lauksiu rudenio lėto
Lauksiu ateinat žmogaus
Stebėdamas mingantį beržą
Dainuosiu jam lopšines
Mik mano drauge baltas
Aš saugau tavo rankas
Ryte mane rasi šakose
Stebėsiu kaip skyla aušra
Ir apie žemę dainuosiu
Kad ji kaip ir aš alkana
Jei drėgną rytą pabudęs
Tu nesurastum manęs
Nenusimink aš sugrįšiu
Trokštu tiesiog juos atgręšt
Kad pamatytų kaip šoka
Debesys danguje
Kaip švenčia pievos kudlotos
Gegužio sodrias tuoktuves
-
- Posts: 513
- Joined: Thu 04 24, 2003, 13:26
- Location: Kaunas/
- Contact:
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Iš meilės, žemės, saulės vėjo
Iš skausmo, ilgesio, naktų
Iš to kas dar neprasidėjo
Iš to kas tu ir aš esu
Dienos, vaivorykštės ir laiko
Kada nebuvo paslapčių
Iš paprasto ir mažo vaiko
Iš mylinčių žydrų akių
Nuo tėvo, motinos per kūną
Per sielą, protą ir rankas
Per atgaivintą paprastumą
Į išsiilgusias kalvas
Per širdį ir iš jos galybės
Nuo horizonto atsives
Lietaus, žvaigždių ir amžinybę
Sodindami savas svajas
Iš skausmo, ilgesio, naktų
Iš to kas dar neprasidėjo
Iš to kas tu ir aš esu
Dienos, vaivorykštės ir laiko
Kada nebuvo paslapčių
Iš paprasto ir mažo vaiko
Iš mylinčių žydrų akių
Nuo tėvo, motinos per kūną
Per sielą, protą ir rankas
Per atgaivintą paprastumą
Į išsiilgusias kalvas
Per širdį ir iš jos galybės
Nuo horizonto atsives
Lietaus, žvaigždių ir amžinybę
Sodindami savas svajas
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Aš pro langą į vyksmą žvelgiu
Tu visus nesuvokiamai myli
Mano akys kolkas dar deja
Tyliai skęsta į begalybę
Tu čiapat sukrautam pumpure
Beržo tošies plazdėjime vėjy
Aš taip pat su tavim - tavyje
Tu mane - aš tave sužavėjau
Prisipildau - rami šypsena
Tiktai akys kažko ašaroja
Gal būt saulė šį kartą kalta
Pasislėpus garų kolonijoj
Kaip tu myli ir kaip man džiugu
Klausant tavo pasaką seną
Ji belaikė, šilta, amžina
Su mumis mūsų žemėj gyvena
Tu visus nesuvokiamai myli
Mano akys kolkas dar deja
Tyliai skęsta į begalybę
Tu čiapat sukrautam pumpure
Beržo tošies plazdėjime vėjy
Aš taip pat su tavim - tavyje
Tu mane - aš tave sužavėjau
Prisipildau - rami šypsena
Tiktai akys kažko ašaroja
Gal būt saulė šį kartą kalta
Pasislėpus garų kolonijoj
Kaip tu myli ir kaip man džiugu
Klausant tavo pasaką seną
Ji belaikė, šilta, amžina
Su mumis mūsų žemėj gyvena
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Tavyje vis matau, ne tave o kitus
Lyg pro veidrodį ežero gylį
Į akis vis žvelgiu ir dėkingas esu
Kad dangus šiandien nuostabiai tyli
Tu man vartai į gelmę - aš tava patirtis
Susivėlę šieno rietimai
Aš tau skambančios kanklės - o tu tai lemtis
Nusimesti lengvai kasdienybę
Atsisėski šalia, juk nebus per arti
Lai žiogai ir upeliai nutyla
Apsigobkim rūkais, kai rugsėjis ateis
Paklausykim viens kito ošimo
Lyg pro veidrodį ežero gylį
Į akis vis žvelgiu ir dėkingas esu
Kad dangus šiandien nuostabiai tyli
Tu man vartai į gelmę - aš tava patirtis
Susivėlę šieno rietimai
Aš tau skambančios kanklės - o tu tai lemtis
Nusimesti lengvai kasdienybę
Atsisėski šalia, juk nebus per arti
Lai žiogai ir upeliai nutyla
Apsigobkim rūkais, kai rugsėjis ateis
Paklausykim viens kito ošimo