“ SUSTINGUSIŲ VEIDŲ SODAS“
Projekto aprašymas. Mintys apie kūrybinį procesą, meilę ir pasitikėjimą savimi.
“ Sustingusių veidų sodas “ - tai trijose skirtingose (architektūrine bei socialine prasme) erdvėse akcionistiniu būdu atliktos instaliacijos: viena - 2002 birželio 2d. Bernardinų bažnyčios kieme, antra - birželio 3 d. Vilniaus autobusų stoties laukiamojoje salėje , trečia - birželio 19 d. “ Akademijos “ galerijoje.
Bažnyčios kieme:
Autobusų stotyje:
Galerijoje:
Meno kūrinio atlikimo principas - lyg mandalos dėliojimas, atviras ir savotiškai gražus kiekviename savo atsiradimo, kaitos - augimo ir vystymosi bei sunykimo etape; kaip kad savotiškai gali būti gražus augantis medis, ar po žiemos išlindęs pirmasis daigelis, ar iš jo išsivystęs vienoks ar kitoks augalas, tik jam būdingos formos, spalvų derinio,gražus - vis besikeisdamas su lig kiekvienu sezonu, net ir po truputėlį nykstantis - tol kol sugrįžta į pradinę padėtį.Tik tam, kad kažkas įvyktų - reikia minties, meilės ir pasitikėjimo.
Akcijų metu atliktos, skirtingos ant grindų dėliojamos kompozicijos - tai lyg mano vidinio pasaulio žemėlapis - savęs pristatymas, atsivėrimas visuomenei; tokiu būdu ( meno kalba ) ieškant komunikacijos su šios nariais, norint atrasti tikrąją “atsitiktinai tapusių meno kūrinio žiūrovais” žmonių reakciją.
Aš turėjau svajonę, viziją, kuri manyje brendo, kuo toliau tuo labiau aktyvėdama ir konkretėdama, kol galų gale “išprovokavo” materiją.
Toks projektas, kai šiuolaikinio meno kūrinys atliktas tiesiog tarp žmonių, net nesitikėjusių tapti šio kūrybinio proceso stebėtojais, ne atsitiktinis, o specialiai sumanytas. Tokį sumanymą įtakojo noras nepasiduoti skeptikų nuostatai, jog šiuolaikinis menas ir su menu nesusijusi visuomenė yra atskirta tarsi praraja,lydima nesupratimo ar nenoro suprasti. Akivaizdu, jog dauguma meno kūrinių nors ir kelia visuomenei svarbias socialines temas, tėra suprantami ir įkandami tik pačiai menininkų kastai. Iš dalies gal būt dėl to kalta specifinė menininkų dailės kalba, iš dalies - žiūrovų ar meno kūrinių stebėtojų klišė “nesuprantu” arba “nenoriu suprasti”; tingulys iššokti iš kasdieninio mąstymo vėžių, informacijos perteklius ir kiti nūdienos psichologiniai simptomai. Nepaisant to, mąstant apie projektą, tikėjimas, jog komunikacija meno kalba yra įmanoma bei gali būti suprasta, buvo gyvas ir tvirtas; remiantis tuo, kad menininko intencija ir norima perduoti informacija būtų iš širdies projektuota visiems, o ne tik intelektualiai pribrendusiems.
Nutarusi su savo meno kūriniu “pati išeiti į visuomenę”- į erdves ( bažnyčią ar autobusų stotį ), kur renkasi įvairiausių socialinių sluoksnių visuomenės nariai, o ne tik suprantantys ar besidomintys menu, jaučiau nerimą. Nors buvau pasiryžusi pateikti žiūrovams visą “meno kūrinio gimimo procesą”, nusiteikusi komunikuoti kaip autorė ir atlikėja, negalėjau numatyti kaip į visa tai reaguos žmonės, kurie netikėtai pateks į mano projekto pinkles: ar komunikuos su manim?; ar susidomės?; ar žvelgs su stereotipiniu “kas čia dabar...”, kaip įprasta priimti kitokybę. Puoselėjau viltį, jog nors ir netradiciškai, neprimta - dailės kalba, bet visgi atverdama savo vidų - taip pat sulauksiu atviros ir nuoširdžios žmonių reakcijos: to, kas ir yra didžiausia padėka bei įvertinimas.
Pažinimo pamoka: vaikai
Pirmieji manim susidomėję buvo vaikai. Dar dabar siela džiūgauja, prisiminus kaip jie be jokio stabtelėjimo ar baimės priėmė tai kas vyko: pajautė, kad tai buvo daroma jiems, atrado savo buvimo būdą šalia vykstančio kūrybinio proceso - neardydami, netrukdydami, bet savotiškai papildydami, prisijungdami prie mano “žaidimo” su savaisiais. Vaikai nedarė klaidingų prielaidų, nes nebijojo klausti - savo emocijas papildyti tomis detalėmis, kurių trūko jų pilnam suvokimui.
Tada aš supratau, kad didžiausias kliuvinys, norint suprasti meno kūrinį ( man taip pat tenka papulti į nesuprantančiųjų tarpą, žiūrinčiųjų į meno kūrinį lyg į neišsprendžiamą rebusą, neįkandamą riešutėlį ), yra noras suprasti jį “teisingai” arba suvokti “vien protu”. Tikriausiai protas, įvertindamas meno kūrinyje pažymėtas informacijos gaires, turėtų užleisti vietą jausmui; arba pažinimas turėtų pirmiausia pasikliaut jausmu, o kitos, papildomos informacijos poreikį patenkintų patyrimo apmąstymas.
Būtent taip elgėsi vaikai. Jie tiesiog pajautė tą kvietimą, užkoduotą mano darbe - jiems buvo smagu ir gera: vieni susėdę ratu tarytum karūna ant kilimo šnekučiavosi, kiti pasižvalgę nubėgo toliau - prie didelės akmenų krūvos, nes tai irgi buvo neįprasta bei įdomu, arba - prie godžiai apžėlusio grindinio plotelio, žaižaruojančio tai rausvais granito taškeliais, tai trykštančia vasaros pradžios žalia.
Dideliems vaikams - suaugusiems, kurie dar paiso ir pastebi kasdienybėje ženklus, neatmeta savo intuicijos bei pasitiki savo įspūdžiais, buvo taip pat įdomu. Diskutuoti ir pasidalinti savo potyriais išdrįso nedaug kas, tačiau buvo malonu matyti jų šypsenas, iš akių suprasti, jog jie priėmė tai, kaip slapčiomis surengtą šventę, puokštę gėlių ar, pasak Tėvo Astijaus, - kaip didelį didelį bučinį mums visiems. Žinoma buvo ir tokių, kurie įprastai tokiose situacijose apsiginkluoja pragmatizmu dvelkiančiais klausimais: o kam visa tai?; ar tai po to pasiliks čia?.. Buvo tokių , kurie kaip ateidavo taip ir praeidavo perkreiptu veidu, toliau mąstydami apie nenuveiktus darbus, vagišius valdininkus, dėl visko kaltus politikus ir kt. Kai kurių mina lyg ir šiek tiek pasikeisdavo - persikreipdavo šiek tiek kitokiu kampu, lyg ir trumpam pabusdavo, bet tuoj pat ir vėl nugrimzdavo į prieš tai susikurtą sapną. Tokių mačiau mažiau, o gal aš jų tiesiog nepastebėjau, nes jų veidai nieko nesakė.
Repeticija, kaip kurti meilės erdvę
Kaip ir dauguma meno kūrinių, šis projektas buvo tam tikro mano gyvenimo etapo sukauptos informacijos ir energijos sublimacija. Todėl galima teigti, jog šiam projektui gal būt netiesiogiai, bet tikrai turėjo įtaką Anastazijos mintys apie kūrybą, meilę, minties galią.
Ateidama į pasirinktą architektūrinę erdvę aš turėjau tik mintį, kuri privertė tą erdvę pražysti spalvos ir dėmių, formos ir ritmo pagalba. Kiekvieną sykį, sukaupdama visą meilę ir pasitikėjimą tuo ką darau, lydima mylimo žmogaus pritarimo ( tuomet jo parama - tai, kad su meile pritarė mano veiksmams ir buvo šalia - buvo mano sėkmės garantas ), aš nesustodama ir nepavargdama kūriau savo tuometinę mikrovisatos viziją, atspindinčią mano vidines emocijas, santykį su aplinka, informacija, supančia mane.
Šis procesas man šiek tiek priminė pasakojimą, aprašytą V. Megre knygose apie mylimųjų šokį, kuriant savo meilės erdvę: tą jausmą viduje, kai tiesiog jauti kaip viskas turi būti - kur augti miškas, sodas, kur pievelė, namas, ežeras - kaip šalia didesnio vienos spalvos ploto atsiranda kita, kur dėmės subyra, susimaišo ir mirguliuoja, kur koncentruojasi į aiškias geometrines formas, kur spalvos tai pereina viena į kitą, tai kontrastuoja ir papildo, bei vėl susipina ...
Atlikusi šį projektą, šiek tiek pati stebėjausi savimi, kaip trikdant kitų žmonių dėmesiui, tiek valandų sugebėjau išlikti susikaupusi bei išdėliojau labai didelių formatų kompozicijas. Tai man buvo labai didžiulė pamoka. Aš supratau, kad galima padaryti “neįmanoma”, jei tik vizija tikrai aiški ir teisinga ( laiku ir vietoje ). Apmąsčiusi ir palyginusi tą meilės šokį, iš Anastazijos pasakojimų, su savo akcija, supratau, kad tai, ką aš dariau galima įvardyti mažyte šio šokio repeticija, trukusią vos keletą dienų. Savo meilės erdvės sukūrimui verta paskirti visą gyvenimą, ir nereikia abejoti, jog mums kas nors gali nepavykti: savo begaliniu noru, nenumaldoma svajone ir ateities vizija mes įsukame kūrybinio proceso ratą, kuris po to sukasi lyg savaime bei skleidžia meilę.Ir švies ja amžinai, jei nenustosime patys mylėti ir būti mylimi.