- as jau senokai norejau jusu paklaust, kaip Anastasijos idejas igyvendinti, pvz., Afrikos smelynuose, kur vis delto gyvena (ir isgyvena ) zmones...
Na aš negaliu išspręsti visos Afrikos problemų, bet va Tunisui, kadangi teko ten lankytis, turėčiau, ką patarti. O istorija tokia. Patys tunisiečiai puikiai žino, kad seniau beveik visoje šios šalies teritorijoje augo miškai, bet romenai užkariavo Tunisą ir iškirto miškus. Kur jie sunaudojo tą medieną nežinau, bet faktas tas, kad ekologinė-gamtinė situacija Tunise po šių romėnų veiksmų kardinaliai pasikeitė. Dykuma ir dikynės ir dabar užima didžiąją dalį Tuniso. Ta pati istorija nutiko ir Izraelije, apie tai rašo žymus lietuvių keliautojas Antanas Poška, tik Izraelis, bent jau bando atsodinti miškus. Nors masinis miškų iškirtimas yra puikiai visiems žinomas faktas, bet bent kol kas apie bandymus atkurti pirminę tos platumos gamtinę aplinką, kol kas negirdėti. Kiek girdėjau, berods Izraelis pradeda ar jau pradėjo vykdyti miškų atsodinimo programą.
Taip pat, kiek pamenu, Sacharos dykuma per pastaruosius amžius labai išplito, ir išplito ji dėl neprotingos žmogaus veiklos - intensyvaus žemės ūkio irdirvožmių nualinimo bei masinės erozijos. Anastasijos pateikiama informacija apie ūkininkavimą suderintą su gamtos principais, ypač jei ji toliau bus sisteminama remiantis Fukuoka, Kordiumovu ir kitais autoriais, mano nuomone, gali įnešti esminių permainų tiek į Afrikos, tiek į pasaulinę gamtinę pusiausvyrą, kuri pastaruoju metu visiškai išderinta ir neatrodo, kad reikalai judėtų teigiama linkme. Tad pradėkim nuo savęs.